Luksnėniškiai pasiilgsta ankstesnio kultūrinio gyvenimo

„Į politiką nelendame, visi noriai imasi darbo, bet ne visiems pasiseka. Jei būtų mano valia, politikams siūlyčiau pirmiausia darbais parodyti savo gebėjimus, o ne kalbomis“, – sako vyras.

Pernai luksnėniškiai pirmą kartą gavo kompensaciją už kurą, tai buvo pirmas ir vienintelis kartas. „Šiemet nubraukė, pasirodo, esame per daug bagoti“, – nepiktai tarsteli Juozas. Onutė irgi nepyksta, mano, kad tegul duoda tiems, kurie sunkiau gyvena. „Mes turime daržą, jame visko pilna. Kaime gyvenant keista bėgioti į turgų daržovių. Aš, pavyzdžiui, nenoriu megzti, tai ne mano amatas, man geriau gamtoje padirbėti. Savo aplinkoje darbo visada randu, rankos žemėje geriausiai pailsi“, – sako Onutė. Už gražiai prižiūrimą sodybą jie yra gavę ir pagyrimų. 

Pašnekovai pastebi, kad jų kaime sumažėję be darbo besišlaistančių ir kovidas, deja, nemažai žmonių išgnaibė. Kaime daugėja vyresnių, kurie jau mažiau vaikšto. Taigi kaimas tampa tylesnis ir uždaresnis.

Juozas jau atšventęs devyniasdešimtmetį, bet jam tiek tikrai neduotum, mažiausiai gera dešimtimi pajaunintum. Sako, kad puikiausias vaistas nesenti – mylėti moteris, tai ir ilgaamžiškumo paslaptis. Onutės pastebėjimu, tokiame amžiuje svarbu ir pagarba, gal net svarbiau už meilę.

Onutė su Juozu kartu jau daug metų. Vyras, pasak žmonos, nėra tinginys, tikrai šeimininkiškas, nagingas. Ir po darbovietes nelakstė, turėjo aukštos kvalifikacijos šaltkalvio suvirintojo specialybę ir dabar prašomas padeda žmonėms. Įrangą neblogą turi.
Abu pastebi, kad Luksnėnuose nėra tokio kultūrinio gyvenimo, kokį puoselėjo ilgametė kultūros darbuotoja Genovaitė Švabienė su sava kultūrininkų komanda. Ji šauniai, pasak Juozo, mokėjo burti žmones. 

„Džiaugiamės, kad sekmadieniais 12 valandą koplytėlėje vyksta pamaldos, tai daugiau, tai mažiau žmonių susirenka. Yra šarvojimo salė ir valgykla „Skonio pasaka“, kurioje gali užsisakyti skanaus maisto. Ir šviežio. O sveikatai sušlubavus, paremontuoja širdies gydytojas Mindaugas Kundrotas. Jo tėvas, šviesios atminties Pranciškus Kundrotas, buvo mūsų kolūkio pirmininkas, labai išmintingas ir atjautus žmogus. Jei bėda kaimo žmogui nutikdavo, tuoj atvažiuoja, prisistato, pasiteirauja, ar žmonės turės pinigų laidotuvėms, gal kokį galviją paskersti reikia gedulingiems pietums. Ir šieno ar šiaudų pritrūkusiems atveždavo. Mylėjo kolūkiečiai jį ir gerbė, kaip dabar pacientai gerbia jo sūnų, daktarą Mindaugą“, – nuoširdžiai dėsto luksnėniškis Juozas Češkevičius.