Ku­ror­to her­bas, vė­lia­va tel­kia se­niū­nai­ti­jos žmo­nes ben­drys­tei: my­lė­ti gam­tą, pa­žin­ti is­to­ri­ją, puo­se­lė­ti tra­di­ci­jas ir ki­tiems kil­niems dar­bams

Tuo­me­tė­je Ku­ror­tu va­di­na­mo­je mies­to da­ly­je kū­rė­si Aly­taus mies­to in­te­li­gen­ti­ja, ver­slo žmo­nės, nes dėl smė­lė­to Ne­mu­no kran­to pa­si­sta­ty­ti na­mus bu­vo ne­leng­vas iš­šū­kis, su­si­mo­kė­ti už že­mės skly­pą taip pat ne vi­si bu­vo pa­jė­gūs.

Įdo­mi, įkve­pian­ti Ku­ror­to is­to­ri­ja, su­si­for­ma­vu­si dar iš­li­ku­si me­di­nė ar­chi­tek­tū­ra, gar­baus am­žiaus žmo­nių pri­si­mi­ni­mai apie gy­ve­nu­sius ir kū­ru­sius žmo­nes mums, da­bar­ti­nės Ku­ror­to se­niū­nai­ti­jos ak­ty­vis­tams ir vi­siems Ku­ror­to gy­ven­to­jams, bu­vo at­spir­ties taš­kas ku­riant se­niū­nai­ti­jos em­ble­mą, vė­liau her­bą ir vė­lia­vą, gal­būt net him­ną.

Or­ga­ni­zuo­da­mi šven­tę su­si­dū­rė­me su dau­gy­be iš­šū­kių, kaip ir kur or­ga­ni­zuo­ti Ku­ror­to die­ną, kai nė­ra se­niū­nai­ti­jai pri­skir­tos vie­šos erd­vės. Nu­ta­rė­me iš­kil­min­ga­jai da­liai pa­nau­do­ti Ben­ja­mi­no Pet­ro­vo bu­vu­sios pir­mo­sios pri­va­čios li­go­ni­nės kie­me­lį.

Il­gai svars­tė­me, kur or­ga­ni­zuo­ti ku­ror­tie­čių pa­šne­ke­sius. Ne­slėp­sim, vil­tin­gai žvilg­čio­jo­me į Ni­jo­lės ir Vy­tau­to Ko­les­ni­ko­vų uni­ka­lios me­di­nės ar­chi­tek­tū­ros, bū­din­gos Ku­ror­tui, na­mus, kol iš­drį­so­me į juos pa­si­bels­ti... Ne­si­ti­kė­jo­me to­kio pa­pras­to tie­saus at­sa­ky­mo „Taip“.

Su­pra­to­me, kad at­ver­ti sa­vo kie­mo var­tus ga­li žmo­nės, ku­rie yra švie­sios as­me­ny­bės, ku­rian­tys ir sau­gan­tys tai, kas tik­ra, au­ten­tiš­ka.

At­ver­ti sa­vo kie­mo var­tus jiems ne­bu­vo staig­me­na, nes šiuo­se na­muo­se rink­da­vo­si Aly­taus Są­jū­džio na­riai, vyk­da­vo Aly­vų va­ka­rai, me­ni­nin­kų ir in­te­lek­tu­a­lų pa­šne­ke­siai.

Ko­les­ni­ko­vų eru­di­ci­ja, jų po­žiū­ris į gy­ve­na­mą­ją ap­lin­ką pa­ro­dė, kad bū­tent gy­ve­na­mo­sios ap­lin­kos na­tū­ra­lu­mas yra tik­ra­sis gro­žis. Šia­me kie­me nė­ra mies­čio­niš­ku­mo, per­dėm iš­puo­se­lė­tos ve­jos ar eg­zo­tiš­kų au­ga­lų – vis­kas lie­tu­viš­ka, pa­pras­ta, jau­ku, o jų abie­jų su­reng­ta me­no dar­bų pa­ro­da at­spin­di šei­mos svar­biau­sius įvy­kius ir su­ku­ria jau­kią erd­vę vi­siems ku­ror­tie­čiams bei šven­tės sve­čiams.

Šv. Mi­šios Šv. An­ge­lų Sar­gų baž­ny­čio­je, ku­rių in­ten­ci­ja už vi­sus gy­vus ir mi­ru­sius ku­ror­tie­čius, Di­džio­sios ku­ni­gaikš­tie­nės Bi­ru­tės ulo­nų ba­ta­lio­no pu­čia­mų­jų or­kest­ras, Ku­ror­to vė­lia­vos pa­kė­li­mas B.Pet­ro­vo pir­mo­sios pri­va­čios li­go­ni­nės kie­me su­tel­kė di­džiu­lį bū­rį iš­si­puo­šu­sių, vy­res­nių ir jau­nes­nių ku­ror­tie­čių, ku­rių vei­duo­se – šyp­se­nos, sma­gios ir šil­tos emo­ci­jos.

Iš­kil­min­go­je šven­tės da­ly­je se­niū­nai­tė Ge­no­vai­tė Žiu­rins­kie­nė kal­bė­jo: „Aš ti­kiu, kad mes, da­bar Ku­ror­te gy­ve­nan­tie­ji, pa­vel­dė­jo­me anks­čiau gy­ve­nu­sių, dir­bu­sių, kū­ru­sių in­te­li­gen­tų dva­sią, ki­taip šian­dien čia ne­bū­tu­me taip gau­siai su­si­rin­kę.

Ku­ror­to her­be pa­žy­mė­tas rel­je­fas – smė­lė­tas Dug­nas, Ne­mu­nas ir Pu­šis, ku­ri sim­bo­li­zuo­ja ne tik Ku­ror­to pu­šy­ną, bet ir Pa­sau­lio gy­vy­bės me­dį. Iš vi­sų: Li­nos ir Sta­sio Pil­ko­nių šei­mos, Vy­tau­to Ko­les­ni­ko­vo, Vid­man­to Jan­kaus­ko, Alos Bag­do­nie­nės, Jad­vy­gos Mai­ne­lie­nės kur­tų es­ki­zų ir mū­sų iš­sa­ky­tų įsi­vaiz­da­vi­mų ga­lu­ti­nę Ku­ror­to se­niū­nai­ti­jos em­ble­mą su­kū­rė Ku­ror­to mar­ti Rū­ta Bag­do­nie­nė, ją her­bu pa­ver­tė Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos Ko­mu­ni­ka­ci­jos sky­riaus spe­cia­lis­tas Ar­tū­ras Ma­žei­ka.

Te Ku­ror­to her­bas ir vė­lia­va ska­ti­na mus tau­so­ti ir sau­go­ti Ku­ror­to gam­tą, tap­ti drau­giš­kes­niais kai­my­nais, tik­rais ku­ror­tie­čiais. Ne­svar­bu, ko­kių pa­žiū­rų ar įsi­ti­ki­ni­mų bū­tu­me, te Ku­ror­to her­bas, vė­lia­va mus vi­sus vie­ni­ja. Te­gul nuo šios die­nos Ku­ror­to vė­lia­va ple­vė­suo­ja ša­lia Lie­tu­vos vals­ty­bės, is­to­ri­nės ir Aly­taus mies­to vė­lia­vų.“

N. ir V.Ko­les­ni­ko­vų kie­me ku­ror­tie­čiai ir sve­čiai rin­ko­si pa­ben­drau­ti, pa­si­bū­ti ir pa­si­džiaug­ti. Vi­sų čia lau­kė ku­li­na­ri­nio pa­vel­do pa­tie­ka­lai: dzū­kiš­kos ban­dos, šim­ta­la­pis, ku­rį pa­do­va­no­jo Lai­ma Bag­da­na­vi­čie­nė.

Nors pa­ti šven­tė­je ne­da­ly­va­vo, įteik­da­ma py­ra­gą sa­kė, kad tai jos šei­mos do­va­na Ku­ror­to šven­tei. Dau­gu­ma ku­ror­tie­čių į šven­tę at­ėjo ne­ši­ni sa­vo mėgs­ta­mais ku­li­na­ri­nio pa­vel­do pa­tie­ka­lais, to­dėl šven­ti­nis sta­las bu­vo ska­nus, vi­lio­jan­tis pa­si­da­ly­ti re­cep­tais ir pa­sma­gu­riau­ti.

To­mas Kun­či­nas pa­si­da­li­jo pri­si­mi­ni­mais iš vai­kys­tės, pra­leis­tos pas Kun­či­nus, skai­tė Jur­gio Kun­či­no kū­ry­bą. Al­ber­tas An­ta­na­vi­čius-Šeks­py­ras sa­vo at­lie­ka­mo­mis dai­no­mis vir­pi­no ku­ror­tie­čių sie­los sty­gas, ypač jam dė­kin­gi už dai­ną „Vyš­nia ant tor­to“, kaip jis pats ra­šo: „Al­do­nos Juo­džiu­ky­nie­nės ir Al­ber­to „kok­tei­lis“, skir­tas Ku­ror­to šven­tei“.

Šią dai­ną ku­ror­tie­čiai pri­ėmė bi­su, yra pa­svars­ty­mų, kad gal­būt ji taps Ku­ror­to him­nu. Vi­są sek­ma­die­nio po­pie­tę ku­ror­tie­čiai ben­dra­vo, da­li­jo­si pri­si­mi­ni­mais ir dė­ko­jo Ku­ror­to ak­ty­vis­tams už la­bai lauk­tą pras­mės ir jau­du­lio ku­pi­ną die­ną.

Pir­mo­sios ku­ror­to die­nos or­ga­ni­za­to­riai nuo­šir­džiai dė­ko­ja šven­tės rė­mė­jui gar­bin­gam ver­sli­nin­kui ku­ror­tie­čiui Vla­dis­la­vui Gu­ne­vi­čiui, So­cia­li­nės ap­sau­gos ir dar­bo mi­nis­te­ri­jai, sky­ru­siai lė­šų ben­druo­me­nių stip­ri­ni­mui, Aly­taus kraš­to laik­raš­čiui „Aly­taus nau­jie­nos“, Aly­taus ra­di­jui „FM99“, Dzū­ki­jos te­le­vi­zi­jai.

Pro­jek­to „Ben­druo­me­nė kaip šei­ma“, įgy­ven­di­na­mo kar­tu su Aly­taus cen­tro ben­druo­me­ne, da­ly­vių dar lau­kia Vaiž­gan­to 100-me­čio mi­nė­ji­mas, ku­ris bus or­ga­ni­zuo­ja­mas J. Tu­mo-Vaiž­gan­to gat­vė­je, bei kon­fe­ren­ci­ja drau­ge su Aly­taus kraš­to­ty­ros mu­zie­ju­mi.

Šven­tės da­ly­vių įspū­džiai

Ais­tė Pil­ko­ny­tė, Ku­ror­to se­niū­nai­ti­jos vie­na iš „Fa­ce­bo­o­ko“ tin­kla­raš­ti­nin­kų, sa­va­no­rė: „Ku­ror­to šven­tė­je da­ly­va­vau pir­mą kar­tą. Kar­tu su drau­ge Ga­bi­ja Ba­ny­te mums te­ko gar­bė neš­ti Ku­ror­to se­niū­nai­ti­jos vė­lia­vą, dirb­ti re­gist­ruo­jant da­ly­vius, ku­rių Ni­jo­lės ir Vy­tau­to Ko­les­ni­ko­vų kie­me­ly­je bu­vo per šim­tą. Jau­čiau­si ypa­tin­ga, kad to­kį svar­bų da­ly­ką pa­ti­kė­jo mums. Kaip nie­kad jau­čiau­si esan­ti Ku­ror­to se­niū­nai­ti­jos da­li­mi. Jei­gu ma­nęs pa­klaus­tų, kur aš gy­ve­nu, iš­di­džiai at­sa­ky­siu – Ku­ror­te.“

As­ta Ka­pu­čins­kie­nė iš Pa­ne­vė­žio: „Džiau­giuo­si, kad man te­ko da­ly­vau­ti pir­mo­jo­je Ku­ror­to šven­tė­je. Šiuo me­tu gy­ve­nu Pa­ne­vė­žy­je. Ma­no švie­saus at­mi­ni­mo tė­ve­liai mo­ky­to­jai Juo­zas ir Vla­dis­la­va Au­gus­taus­kai Ku­ror­te gy­ve­no nuo 1951 me­tų. Tai­gi, ma­no vai­kys­tė su se­sė­mis Jū­ra­te ir Ni­jo­le pra­bė­go J. Tu­mo-Vaiž­gan­to gat­vė­je. Man Ku­ror­tas – tai kve­pian­tys že­muo­gė­mis pu­šy­nai, se­na­sis plia­žas, Ne­mu­no pa­kran­tės, Dai­li­dės eže­rė­lis, Mies­to so­das. Sma­gu, kad da­bar tė­viš­kė­je įlei­do šak­nis ma­no duk­ra Jus­ti­na su šei­ma. Ji en­tu­zias­tin­gai įsi­trau­kė į Ku­ror­to se­niū­nai­ti­jos veik­lą. Se­niū­nai­ti­ja gy­vuo­ja vos me­tus, o kiek daug dar­bų jau nu­veik­ta: yra her­bas, vė­lia­va. Ku­ror­tas at­gy­ja, ku­ria­si vie­nin­ga ben­druo­me­nė, ku­riai yra svar­bu Ku­ror­to is­to­ri­ja, tra­di­ci­jos, žmo­nės. Šven­tė­je ju­tau vir­pu­lį šir­dy­je klau­sy­da­ma po­ezi­jos ir dai­nų apie Aly­tų, Ku­ror­tą. Nuo­šir­džiai dė­ko­ju už nuo­sta­bią šven­tę ir Ku­ror­to se­niū­nai­ti­jai lin­kiu nau­jų idė­jų, min­čių ir kū­ry­bi­nės sėk­mės. Iš tik­rų­jų – KU­ROR­TAS GY­VAS!!!“

V. Ku­dir­kos gat­vės gy­ven­to­ja Ina Ba­niu­ly­tė: „Va­sa­rai bai­gian­tis Ku­ror­to gy­ven­to­jai pa­ty­rė ma­lo­nų vi­sų gat­vių žmo­nių su­si­bū­ri­mą. Tur­būt tai vyks­ta ne­daž­nai, kai gy­ven­da­mi be­veik ša­lia ma­žai ži­no­me vie­nas apie ki­tą.

Ger­bia­mos mū­sų se­niū­nai­tės dė­ka su­si­rin­ko­me tam, kad pa­jus­tu­me šio ypač gra­žaus Aly­taus mies­to ra­jo­no gy­ven­to­jų ben­dra­vi­mą. Man at­ro­do, kad vi­sas ren­gi­nys vy­ko taip nuo­šir­džiai, dzū­kiš­ko­je dva­sio­je, kad ta­po­me la­bai ar­ti­mi, su­ži­no­jo­me, jog Ku­ror­to ra­jo­ne gy­ve­na ne­ma­žai jau­ni­mo, ku­ris, su­pran­ta­ma, yra se­nų­jų aly­tiš­kių dar­bų tę­sė­jas.

To­kios jau­kios po­pie­tės me­tu no­ri ne­no­ri pri­si­mi­nėm ir se­nuo­sius, jau iš­ėju­sius ku­ror­tie­čius. O dau­ge­lio jų bū­ta įdo­mių, pro­tin­gų, vi­suo­me­niš­kų ir drau­giš­kų žmo­nių. Tai Vy­dū­nai, Sve­ti­kai, Vidz­be­liai, Pet­ruš­ke­vi­čiai, Vo­sy­liai, Kli­ma­vi­čiai, Pa­vi­lo­niai, Kun­či­nai, Mu­lers­kai, Pin­kai­čiai, Stri­maus­kai, Ta­mu­le­vi­čiai, Gu­dai­čiai, Če­pu­kai­čiai... Ach, dar ne vi­sus pa­mi­nė­jau, at­leis­ki­te...

Po to­kio gra­žaus su­si­ti­ki­mo ky­la ir daug gra­žių min­čių: pir­miau­sia, žūt­būt rei­kia puo­se­lė­ti ir my­lė­ti miš­ką, ku­ris taip nuo­sta­biai įsi­lie­ja į Aly­taus mies­tą, ku­rį vi­sų lai­kų va­do­vai sau­go­jo net ta­da, kai bu­vo vi­sos „są­ly­gos“ miš­ką su­nai­kin­ti var­dan pra­mo­nės ir mies­to plėt­ros pla­nų.

Bū­tų la­bai sma­gu, kad nau­jie­ji Ku­ror­to gy­ven­to­jai su­si­pa­žin­tų su se­nai­siais, kad jaus­tu­me di­des­nę at­sa­ko­my­bę už to­les­nį Ku­ror­to kles­tė­ji­mą.

Mies­to sa­vi­val­dy­bė tik­rai ga­lė­tų skir­ti dau­giau dė­me­sio šiai mies­to da­liai pri­žiū­rė­ti ir gra­žin­ti. Ma­nau, kad tu­rė­da­mi to­kią veik­lią Ku­ror­to se­niū­nai­ti­jos ben­druo­me­nę tap­si­me tik­rais Ku­ror­to ir vi­so Aly­taus mies­to pat­rio­tais.“

Ku­ror­to se­niū­nai­ti­jos inf