Mo­te­riš­kos lai­mės pa­mo­kos pa­gal Ma­ri­ją

Jei ne­vai­din­tų sce­no­je, plau­kio­tų kro­vi­ni­niais lai­vais

Į „Aly­taus nau­jie­nų“ re­dak­ci­ją M.Že­mai­ty­tė už­su­ko vie­šė­da­ma pas ma­mą, tarp re­pe­ti­ci­jų Klai­pė­do­je ir ke­lio­nės į Pran­cū­zi­ją. Bai­gu­si ak­to­rys­tės stu­di­jas, Va­len­ti­no Ma­sals­kio kur­są, jau aš­tun­tus me­tus dir­ba Jau­ni­mo te­at­re uos­ta­mies­ty­je. Ja­me įmes­tas Ma­ri­jos in­ka­ras, bet kū­ry­biš­ka pri­gim­tis vis nu­ve­da į nau­jus pro­jek­tus, ten­ka daug bū­ti už­sie­ny­je, nes la­bai mėgs­ta ke­liau­ti. Kaip pa­ti pa­juo­kau­ja, jei ne­bū­tų ak­to­rė ir ne­vai­din­tų, plau­kio­tų... kro­vi­ni­niu lai­vu ir jai tai la­bai pa­tik­tų.

– Ma­ri­ja, apie ką yra spek­tak­lis „Gra­ži ir ta ga­lin­ga“, ku­rį at­ve­ža­te į gim­tą­jį mies­tą?

– Tai  tęs­ti­nis pro­jek­tas, jo an­tra da­lis. Pir­mą kar­tą su­kū­rė­me spek­tak­lį „Gra­ži ir ta ki­ta“, su to­mis pa­čio­mis ko­le­gė­mis ak­to­rė­mis. Bu­vo­me tru­pu­tį pa­var­gu­sios nuo pras­mių ir no­rė­jo­me pa­da­ry­ti kaž­ką to­kio, kad mums bū­tų tie­siog la­bai sma­gu sce­no­je. Spek­tak­lis, ku­rį pa­ma­ty­si­te Aly­tu­je, yra Klai­pė­dos jau­ni­mo te­at­ro pro­jek­tas, pa­čios jį re­ži­sa­vo­me.

Sce­no­je pa­sa­ko­ja­me apie vi­sų lai­kų keis­tas ir gar­sias mo­te­ris, nuo Bo­nos, Bar­bo­ros Rad­vi­lai­tės, Da­lios Gry­baus­kai­tės iki be­veik ne­ži­no­mų, bet la­bai svar­bių is­to­ri­jo­je mo­te­rų – Tek­lės-Ta­do, kan­di­da­tės į tar­pu­ka­rio Lie­tu­vos pre­zi­den­tus Fe­li­ci­jos Bart­ke­vi­čie­nės. Po­ra mė­ne­sių bib­lio­te­ko­je, ku­riuos pra­lei­do­me ieš­ko­da­mos in­for­ma­ci­jos, mums pa­čioms bu­vo la­bai tu­ri­nin­gas lai­kas. Spek­tak­liui pa­si­rin­ko­me pa­trauk­lią mu­zi­ki­nę for­mą, ma­nau, jis su­do­mins ir ne­mėgs­tan­čius te­at­ro žiū­ro­vus. Šiuo me­tu te­at­re yra ne­ma­žai dar­bų, ku­rie ne­ša daug pras­mės ir te­mų, o ši­tas spek­tak­lis yra žais­min­ges­nis ir, pa­si­ro­do, žiū­ro­vas to yra pa­si­il­gęs.

– Ko­dėl pa­si­rin­ko­te to­kią te­ma­ti­ką?

– Šian­dien aiš­kiai ma­to­ma ten­den­ci­ja, kad mo­te­rys ei­na į vie­šu­mą ir ke­lia sau svar­bias te­mas. Tie­są sa­kant, ne­ma­tau nie­ko blo­ga, kad jos yra ant ban­gos, nes ir ma­no at­ro­do, kad bū­tų pats lai­kas apie tai kal­bė­ti. Jau tam­pa įpras­ta, kad mo­te­rys iš­ren­ka­mos me­rė­mis ir pre­zi­den­tė­mis, o anks­čiau jos ne­tu­rė­jo jo­kių šan­sų pa­kliū­ti į val­dy­bą, ver­slą ar­ba kū­ry­bą. Sma­gu, kai žiū­ro­vės sa­ko, kad po spek­tak­lio ne­ga­li už­mig­ti, nes įsi­kvė­pė veik­lai. Be­je, spek­tak­ly­je pa­vy­ko iš­veng­ti fe­mi­niz­mo ma­ni­fes­ta­vi­mo, nes įsi­var­di­jo­me sau, kad apie tai rei­kia kal­bė­ti dar­bais, o ne žo­džiais. Gal to­dėl mū­sų dar­bą pui­kiai pri­ėmė ir vy­rai. Juk bet ku­ris tik­ras vy­ras tur­būt pri­pa­žins, kad pra­ei­ty­je mo­te­rų tei­sės bu­vo pa­žei­džia­mos, o šian­dien Lie­tu­vo­je tu­ri­me pui­kų ba­lan­są. Nes tai, kas vyks­ta Sau­do Ara­bi­jo­je, yra tik­rai blo­gai, o Skan­di­na­vi­jo­je – šiek tiek ki­tas kraš­tu­ti­nu­mas. Mes kol kas tu­ri­me la­bai svei­ką san­ty­kį ir jį rei­kia pa­lai­ky­ti.

– Sma­gu at­vež­ti nau­ją kū­ri­nį į gim­tą­jį mies­tą? Gal tu­ri­te čia kū­ry­bi­nių pla­nų?

– Vi­sa­da sma­gu at­va­žiuo­ti į Aly­tų, nes grįž­tu na­mo. Kū­ry­bi­nių ry­šių šiuo me­tu nė­ra, bet esu vi­siš­kai at­vi­ra ir ma­nau, kad jų dar bus. Te­ko Klai­pė­do­je ma­ty­ti Aly­taus mies­to te­at­ro spek­tak­lį „Se­en“. Sma­gu, kad ak­to­riai, taip pat ir at­va­žia­vę iš ki­tų mies­tų, taip kū­ry­bin­gai dir­ba!

Pa­sau­lis Gam­bi­jos tro­be­lė­je

Ma­ri­ja mėgs­ta ke­liau­ti. Šiuo gy­ve­ni­mo pe­ri­odu jos kraš­tas – Af­ri­ka. At­ra­do jos pir­map­ra­dę kul­tū­rą, gi­li­no­si į ug­nies ri­tu­a­lus (ir su­kū­rė per­for­man­są „Ug­nies mal­dos“ grį­žu­si), no­rė­tų įgy­ven­din­ti ir so­cia­li­nius pro­jek­tus.

Vis­kas pra­si­dė­jo nuo to, kad dviem lie­tu­viams vie­na­me Af­ri­kos kai­me nu­ti­ko keis­tas da­ly­kas: ke­liau­da­mi po Gam­bi­ją, stab­te­lė­jo skur­džia­me kai­me. Pa­ben­dra­vo, ki­lo min­tis pa­ga­min­ti va­ka­rie­nę ir pa­kvies­ti į ją vie­tos gy­ven­to­jus. Par­si­ne­šė iš par­duo­tu­vės pro­duk­tų. Ben­drau­ti bu­vo sma­gu, tai­gi kai­me pra­lei­do pen­kias die­nas. Kar­tu dir­bo, žai­dė su vai­kais, juos mig­dė prie lau­žo, val­gė ry­žius. Iš­va­žiuo­da­mi pa­li­ko ke­le­tą sa­vo daik­tų. Jo­kių pi­ni­gų ne­da­vė, jų ir ne­pra­šė nie­kas.

Po me­tų Ma­ri­ja su­lau­kė ži­nios iš ato­kaus kai­mo se­niū­no: „Jūs ta­po­te mū­sų kai­mo da­li­mi. Mes jums pa­sta­ty­si­me na­mą.“ Pra­džio­je ne­pa­ti­kė­jo, bet ne­tru­kus se­niū­nas pa­kvie­tė at­vyk­ti ir pri­im­ti do­va­ną. Vėl skri­do į Af­ri­ką, dar­dė­jo au­to­bu­sais iki kai­mo. Se­niū­nas pa­da­vė rak­tą ir pa­sa­kė: „Da­bar čia jū­sų na­mas.“ Ma­ri­ja tro­be­lė­je įkū­rė vie­no kam­ba­rio vieš­bu­tį, ku­rį ga­li­te ras­ti airbnb.com „Mo­ria Lit­hu­a­nian hou­se“. Vi­si pi­ni­gai ski­ria­mi kai­mo gy­ven­to­jams.

– Pa­sau­lis ma­žas – apie tai pa­sa­ko­ja ma­žos tro­be­lės Af­ri­ko­je is­to­ri­ja, tie­sa?

– Na taip, pa­juo­kau­ju, kad ne­tu­riu ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to Lie­tu­vo­je, bet tu­riu... Gam­bi­jo­je. Kai spau­da ap­ra­šė šią is­to­ri­ją, at­si­ra­do la­bai di­de­lis su­si­do­mė­ji­mas tro­be­le airbnb sis­te­mo­je. Nuo nu­lio iki tūks­tan­čių, tai la­bai sma­gu, nes vie­ta to­kia, kad žmo­nės bi­jo ten ke­liau­ti. Ar­ba, jei ke­liau­ja, tai ren­ka­si su­pla­nuo­tas ke­lio­nes po tu­ris­ti­nes zo­nas. Nes to­je ša­lies da­ly­je nė­ra nė vie­nų sve­čių na­mų, o vie­ta tik­rai uni­ka­li, ša­lia – gar­sio­ji Ba­bo­on sa­la, ku­rio­je ba­bui­nai pa­lei­džia­mi į lais­vę.

– Pla­nuo­ja­te su­grįž­ti į Af­ri­ką?

– Taip, ki­tą žie­mą, no­riu ten su­reng­ti fes­ti­va­lį. Kai­mo žmo­nės yra nuo­sta­būs, jie ta­po ma­no gy­ve­ni­mo da­li­mi. Kaip ki­ti mo­bi­lio­jo te­le­fo­no už­sklan­do­je nau­do­ja vy­rų ar vai­kų nuo­trau­kas, taip aš – Af­ri­kos vai­kų. Man la­bai rū­pi, kaip jiems se­ka­si, no­ri­si jais pa­si­rū­pin­ti, kad tu­rė­tų ga­li­my­bę mo­ky­tis. Af­ri­kos žmo­nės la­bai no­ri pa­tek­ti į Eu­ro­pą, tai­gi ma­nau, kad fes­ti­va­lis yra tei­sin­gas su­ma­ny­mas – at­ve­ši­me šiek tiek eu­ro­pie­tiš­kos kul­tū­ros. No­riu su­rink­ti ko­man­dą, ku­rios na­riai ga­lė­tų af­ri­kie­čius kaž­ko iš­mo­ky­ti, bet kar­tu mo­ky­tų­si iš jų, pa­vyz­džiui, ba­ti­kos ar žo­li­nin­kys­tės. No­ri­si su­kur­ti su­si­ti­ki­mų erd­vę, o ne tie­siog at­vež­ti do­va­nų daik­tų. Man pa­čiai vi­sa­da yra sun­ku ap­čiuop­ti tą ri­bą. Pri­si­me­nu, kaip vai­kys­tė­je lauk­da­vau lauk­tu­vių, kai iš JAV grįž­da­vo dė­dė. Šian­dien Af­ri­ko­je jau­čiuo­si to­kia pa­ti „te­ta iš Ame­ri­kos“ ir ne­ma­tau dėl to nie­ko blo­go. Ne­ma­tau net­gi di­de­lio skir­tu­mo tarp mū­sų ir af­ri­kie­čių, nes mū­sų tau­tie­čiai iš­va­ži­nė­ja į an­gli­jas ir ame­ri­kas, o jie ly­giai taip pat bet ku­ria kai­na ban­do pa­kliū­ti į Eu­ro­pą.

– Pa­bė­gė­lių te­ma – kaip pa­si­kei­tė Jū­sų po­žiū­ris į ją Af­ri­ko­je?

– Tie­siog pa­ma­čiau pro­ble­mos mas­tą iš vi­daus, kaip vi­sas kai­mas su­ren­ka pi­ni­gų, kad vie­nas gy­ven­to­jas ga­lė­tų iš­vyk­ti ir ban­dy­ti pa­tek­ti į lai­vą. Ne­įti­kė­ti­na, ką jie pa­ti­ria ir ko­kius pi­ni­gus už tai su­mo­ka. Af­ri­ko­je sklei­džia­ma la­bai daug pro­pa­gan­dos apie Eu­ro­pą, ne­ži­nau, kam tai nau­din­ga. De­ja, af­ri­kie­čiai ne­la­bai ži­no, kur va­žiuo­ja. Su­ku­ria­ma ro­ži­nio pa­sau­lio iliu­zi­ja, o iš tik­rų­jų jų lau­kia bai­si ka­tor­ga. Jiems me­luo­ja­ma, kad ke­lio­nė truks še­šias va­lan­das, o plau­kia­ma sa­vai­tė­mis. Do­ku­men­tų lauk­ti ten­ka me­tų me­tus, at­ga­li­nio ry­šio nė­ra, iš­ski­ria­mos šei­mos. Iš pri­gim­ties af­ri­kie­čiai yra la­bai ge­ra­no­riš­ki, bet ke­le­ri me­tai, pra­leis­ti pa­bė­gė­lių sto­vyk­lo­se, juos kei­čia (kar­tais su­si­mąs­tau, kaip to­kia pa­tir­tis pa­keis­tų ma­ne pa­čią?) Tu­ri­me iš­mok­ti juos pri­im­ti, bet Lie­tu­vo­je su­si­du­riu su dau­ge­liu žmo­nių, ku­rie sa­ko, kad „mums ši­tų imig­ran­tų ne­rei­kia“. O aš į tai žiū­riu la­bai na­tū­ra­liai, kaip į tau­tų kraus­ty­mą­si. Mū­sų ben­draž­mo­giš­ka pa­rei­ga bū­tų juos pri­im­ti. Ta­da jie bus mū­sų drau­gai, nes tas, ku­rį at­stu­mi, ga­li tap­ti ta­vo prie­šu.

Lie­tu­viš­ka re­a­ly­bė ki­to­mis aki­mis

Ma­ri­ja sa­ve va­di­na nuo­ty­kių ieš­ko­to­ja tie­sio­gi­ne šio žo­džio pras­me. Jos pri­klau­so­my­bė – ke­lio­nės. Ir net nė­ra taip svar­bu, ar tai ko­pi­mas į Hi­ma­la­jų kal­nus, ar va­žia­vi­mas au­to­sto­pu iki ko­kio vie­ti­nio vie­nuo­ly­no. Es­mė yra iš­ei­ti iš sa­vo sau­gu­mo zo­nos, kur žmo­nės ži­no, kaip vis­kas vei­kia, bet pa­mirš­ta, kaip iš tik­rų­jų no­ri gy­ven­ti. Ke­lio­nė­se Ma­ri­ja at­si­gau­na, vėl su­si­drau­gau­ja su sa­vi­mi, iš nau­jo pa­ti­ki sa­vo jė­go­mis. Tai la­bai svar­bus lai­kas su sa­vi­mi, dėl to daž­nai ke­liau­ja vie­na, o grį­žu­si lie­tu­viš­ką re­a­ly­bę ma­to vi­sai ki­to­mis aki­mis.

–Ma­ri­ja, ko Jus iš­mo­kė Af­ri­ka?

– Ne­se­niai su se­se ke­lia­vo­me į Ja­po­ni­ją dai­nuo­ti lie­tu­viš­kų dai­nų. Man ten la­bai pa­ti­ko, bet da­bar­ti­nia­me gy­ve­ni­mo eta­pe man tur­būt ne­tin­ka tiek daug tai­syk­lių, eti­ke­to rei­ka­la­vi­mų. Ne­ži­nai, ką ne­ty­čia įžei­si kaž­ko ne­pa­da­ręs, o Af­ri­ko­je yra la­bai lau­ki­nė kul­tū­ra. Ga­li su žmo­gu­mi pyk­tis, de­rė­tis, o pas­kui ap­si­ka­bin­ti ir jis jau ta­ve ve­da­si na­mo pa­pie­tau­ti. Ir man tas la­bai pa­tin­ka! Žmo­nės ge­ri, at­vi­ri, mo­ka da­ly­tis. Ir tas po­sa­kis ma­ma Af­ri­ka reiš­kia, kad Af­ri­ka lai­ko­si mo­te­ri­mis. Bet ku­rio vy­ro ga­li­ma pa­klaus­ti, kas yra jo ge­riau­sias drau­gas, ir jis at­sa­kys – ma­ma. Ji vie­nin­te­lė pa­si­rū­pins, kad tu iš­gy­ven­tum.

Af­ri­ko­je yra be ga­lo gra­žus ir ar­ti­mas pa­čių mo­te­rų ry­šys, tam tik­ras so­li­da­ru­mas, ku­rio man la­bai pri­trūks­ta Lie­tu­vo­je – iš­ti­ki­my­bės drau­gys­tei. At­ro­do, ne­rei­kia net kal­bos mo­kė­ti, nes tas ry­šys mez­ga­si kaž­ko­kiais ki­tais ka­na­lais.

Af­ri­kie­tės dė­vi la­bai spal­vin­gus dra­bu­žius, ne­ju­čia pa­ly­gi­ni juos su lie­tu­vių po­mė­giu juo­dai ir pil­kai spal­voms. Jos sa­ko: „Gal taip no­ri­te pri­trauk­ti sau­lę, ku­rios Lie­tu­vo­je ma­žai?“ Ne, tik­riau­siai mes tie­siog esa­me per­dė­tai rim­ti. Grį­žus iš Af­ri­kos su­pra­tau, kad man ne­be­rū­pi vi­si tie sta­tu­sai, kas ką gal­vo­ja, ofi­cia­lūs ren­gi­niai, ku­riuo­se tu­ri da­ly­vau­ti. Iš ša­lies tas ga­na ab­sur­diš­kai at­ro­do, nes vi­si kaž­ką vai­di­na. Iš­si­gy­džiau nuo tų vi­sų be­rei­ka­lin­gų „kaip pa­si­ro­dy­si“. Nes vi­si juk vi­sa­da rū­pi­na­si, kaip at­ro­do jie pa­tys, o ne ki­ti. Vi­si pa­ten­ka­me į tą už­da­rą ra­tą, iš ku­rio no­ri­si pa­lin­kė­ti iš­ei­ti. Ir dėl to man la­bai pa­tin­ka... klou­na­da, nes klou­nai, kaip ir se­no­vi­niai juok­da­riai, ga­li sa­ky­ti tie­są. Ir šiaip ma­no spe­cia­ly­bė (kaip, be­je, ir žur­na­lis­ti­ka) yra la­bai dė­kin­ga, nes ga­liu tran­sliuo­ti nuo sce­nos svar­bių da­ly­kų. Ži­no­ma, čia jau at­si­ran­da as­me­ni­nės at­sa­ko­my­bės klau­si­mas. Tai ir yra svar­biau­sias da­ly­kas.