Garbės pilietis Vytautas Mockevičius: „Jaučiuosi įvertintas“

Vaikystė – prieškariniuose vaikų namuose

94-erių neseniai sulaukęs V. Mockevičius savo bute Alytuje, Dainavos mikrorajone, pasitinka žvaliai nusiteikęs. Pakviečia prisėsti prie nuotraukomis vokeliuose apkrauto svetainės stalo. Paprašėme atrinkti jam pačias svarbiausias, įprasminančias įsimintinas gyvenimo akimirkas.

Ir nors šešis dešimtmečius Vytautas mokytojavo ir direktoriavo Alytaus švietimo įstaigose, kaip svarbiausias nuotraukas rodė iš miesto sveikuolių klubo „Ryžtas“, kurį jis 1990-aisiais įkūrė ir 33 metus vadovavo. Iki šiol Vytautą daug kas Alytuje pavadina sveikuoliu. Mus jis taip pat pavaišino sveikuoliškai – ką tik sunokusiomis lietuviškomis braškėmis, sūnaus su marčia Tėvo dienos proga atvežtu vaisių su sėklomis pyragu bei vitaminizuotu gaiviu gėrimu.

O kalbos su Vytautu pirmiausia pasisuko apie jo sunkią, gal net dramatišką vaikystę, praleistą prieškariniuose Alytaus vaikų namuose, kurie buvo pačiame miesto centre. Tuo sunkiu metu jo tėvas kažkur dingo visiems laikams. Mažasis Vytukas prisimena tik vieną susitikimą, kai atnešė jam baronką. Jo du broliai, iš kurių vienas buvo dvynys su Vytautu, į amžinybę iškeliavo dar mažiukiai. Kadangi mamai tuo laikotarpiu vienai buvo sunku auginti vaiką, jis atsidūrė vaikų namuose. Žinoma, mama jį lankė ir pagal galimybes rūpinosi.

„Aš gerai prisimenu pirmą Antrojo pasaulinio karo dieną Alytuje. Buvo šilta, švietė, kaip man tada atrodė, didelė saulė. Mus, daugiau kaip 20 vaikų, auklėtoja, o vaikų namams vadovavo vienuolės, išvedė į mišką, link dabartinio Registrų centro. Ten, miške, girdėjau, kaip vokiečių lėktuvai bombardavo Pirmą Alytų, šitoj Nemuno pusėj lyg ir nebuvo girdėti sprogimų. Kitądien mus išvedė į kažkokį kaimą netoli Alytaus. Priglaudė moteris su dviem mažais vaikais naujai pastatytame name. Čia pernakvojom, o išėję pamatėm vokiečius su tanketėmis, pradėjo šaudyti padegamosiomis kulkomis, užsikūrė tas namas, kuriame praleidome naktį“, – matėsi, kad Vytautui sunku pasakoti apie vaikystėje patirtus skaudulius.

Kai karas apsistojo, baigėsi vaikų namų auklėtinių klaidžiojimai po kaimus – jie grįžo į Alytų. Tada jų namai iš miesto centro persikėlė į Kurortą, kitapus dabartinės Mažosios Dailidės.

Nenorėjo mokytojauti Kaune

Su mokslais Vytautas nuo Alytaus toliau nenuklydo. Pradinė mokykla – dabartinio Kraštotyros muziejaus vietoje, berniukų gimnazija – kur dabar veikia Senamiesčio pradinė mokykla, Mokytojų seminarija – gyvavusi dabartinės Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijos pastate.

V. Mockevičius, ir tapęs pradinių klasių mokytoju, negalvojo išvažiuoti toliau nuo Alytaus. Bet paskyrimas buvo visiškai kitoks – siunčiamas mokytojauti į Kauno vaikų namus.

„Važiavau į Kauno Švietimo skyrių, prašiausi, kad atleistų iš būsimos darbovietės. Sakiau, kad Alytuje gyvena mama, kuriai reikia padėti. Man pavyko – buvau paskirtas mokytojauti į Alytaus berniukų gimnaziją, kurioje pats mokiausi. Pradinių klasių mokytojui vietų nebuvo, mokiau kokių tik likdavo pamokų – ir piešimo, ir biologijos, ir geografijos, ir net kūno kultūros“, – prisiminimais apie darbo pradžią 1952-aisiais dalijosi Vytautas.

„Vycka, reikia eiti“

Pašnekovas prisipažino buvęs pareigingas, turėjęs didelį atsakomybės jausmą. Ko gero, tai lėmė, kad jam tuometė valdžia pasiūlė organizuoti Alytaus pamaininės vakarinės mokyklos įsteigimą dabartinėje Žaliojoje, vėliau žinomoje Dailiųjų amatų mokykloje. Šiai mokyklai Vytautui teko ir vadovauti, tai buvo pirmoji švietimo įstaiga, kurioje prasidėjo jo, kaip direktoriaus, karjera.

„Po karo žmonės labai norėjo gauti pažymėjimą apie vidurinį išsilavinimą. Tai buvo tam tikras pasiekimas, todėl mokinių pamaininėje vakarinėje mokykloje nestigo“, – sako V. Mockevičius ir tuoj pat, lyg su apgailestavimu, prabyla apie šios mokyklos palikimą.
Niekas kitas tais laikais be partkomo nesprendė būsimų mokyklų vadovų klausimo. Šią nuostatą patvirtino ir Vytautas, netrukus iš jo gavęs pasiūlymą statyti 4-ąją vidurinę arba dabartinę Piliakalnio progimnaziją, tiksliau – senąjį jos pastatą: „Pasikvietė mane ir pasakė, kad „Vycka reikia eiti vadovauti, mes padėsim“. Tą „mes padėsim“ iš valdžios girdėjau ne vieną kartą, bet tik girdėjau… Iš pradžių net tilto per Nemuną nebuvo, teko keltis valtimi arba žiemą eiti ledu.“

Po daugiau nei dešimties metų vadovavimo buvusiai 4-ajai vidurinei, jis vėl iš valdžios išgirdo „Vycka, reikia eiti.“ Šįkart – organizuoti 7-osios vidurinės, talpinsiančios daugiau nei 1 tūkst. mokinių, dabartinės Šaltinių progimnazijos Putinų mikrorajone statybą.

Apie bėgimą kas antru laiptu

„Tuomet mane buvo užplūdusios tokios mintys, kad nenorėjau nei mokytojauti, nei vadovauti. Bet, pagalvojau, tai mažai kam sakiau, nežinau, kodėl, tačiau ir jums pasakysiu: „Ai, buvo, nebuvo, pasiseks, nepasiseks, bus mano duoklė miestui“, – apsisprendimą eiti vadovauti 7-osios vidurinės mokyklos statybai apibūdino Vytautas, kuris pernai padėjo organizuoti ir šios mokyklos  50-metį.
Tuo mokytojo, tapusio vos ne statybininku, statybiniai darbai nesibaigė. Jų sąskaitoje – ir dabartinės Šv. Benedikto gimnazijos statybos. Jis čia dirbo direktoriaus pavaduotoju ūkio reikalams. O per visus šiuos darbus dar spėjo neakivaizdžiai baigti aukštuosius lietuvių kalbos ir literatūros mokslus.

Tikriausiai neatsitiktinai V. Mockevičius pareiškė, kad, nematant mokiniams, jis mokyklose bėgdavo kas antrą laiptą. Labai dažnai ten per dieną praleisdavo po dešimt valandų, tad žmonai teko didieji rūpesčiai, auginant du sūnus.

Kodėl įkūrė sveikuolių klubą?

Bėgimas ir nuolatinis skubėjimas daugiau nei prieš tris dešimtmečius Vytautui ne juokais tarsi pasakė visiems žinomą, lyg ir banalų dalyką – reikia rūpintis sveikata. Gydytojai pareiškė, kad teks tapti nuolatiniu pacientu. O jis tuo metu pirmąkart susiruošė į sveikuolių stovyklą Šventojoje. Paskaitos su meditacija, pasibėgiojimai Baltijos pajūryje… Ir grįžus vienintelė mintis – įkurti sveikuolių klubą, kuriam greitai atsirado „Ryžto“ pavadinimas. Iš stovyklos pajūryje į Alytų tarsi persikėlė paskaitos, rytinės, net žiemos metu organizuojamos maudynės Dailidėje.

Kaip prisimena Vytautas, iš pradžių 300 žmonių buvo pareiškę norą dalyvauti šiame klube, bet pamatę, kad reikės sportuoti, lankyti paskaitas, liko tik apie 30–40.

Nors V. Mockevičius savęs nelaiko vegetaru, bet jau daugiau nei 20 metų nevalgo mėsos. „Aš negaliu jos valgyti nuo to momento, kai pamačiau skerdžiamus galvijus. Čia daug baimės ir streso. O mėsos man ir nereikia, užtenka žuvies, varškės, grūdinių produktų, bent kol kas sveikata nesiskundžiu, pagalbos dar man nereikia“, – pareiškia jau prieš kurį laiką į amžinybę išlydėjęs žmoną  ir vienas gyvenantis Vytautas.

Visą straipsnį rasite naujausiame „Alytaus naujienų“ numeryje.

Laikraštį įsigykite parduotuvėse „Aibė“, „Čia market“, „Iki“, „Maxima“, „Norfa“, „Rimi“ ir kt. Savaitės pradžios spaudinys kainuoja 1 Eur, savaitgalinis – 1,1 Eur, o prenumeruojant visiems metams – iki 80 centų (įskaitant laikraščio pristatymą į namus ar darbovietę antradieniais ir penktadieniais).  Metiniai prenumeratoriai taip pat gaus 30 eurų vertės asmeninių skelbimų (sveikinimų) kuponą, dar šiemet dalyvaus loterijoje, o 2026 m. su laikraščiu sulauks firminio kalendoriaus ir naujo „Alytaus žurnalo“.  Pigiausia prenumeruoti daugelyje parduotuvių veikiančiuose „Perlo“ mokėjimo skyriuose kasdien arba darbo dienomis nuo 9.15 iki 15.15 val. pas mus redakcijoje (Dariaus ir Girėno g. 4, Alytus).  Užsisakyti galite ir pašte, tačiau dėl Lietuvos pašto antkainio – 12 proc. brangiau.