Užuojauta dėl Roko Nenartavičiaus žūties

UŽUOJAUTA

Dėl iškilaus sportininko – trenerio 
Roko Nenartavičiaus tragiškos žūties

    Mieli Jūrate ir Eimuti Nenartavičiai, matematikos ir socialinės pedagogikos bei socialinio darbo specialybių absolventai, mūsų iškilūs, brangūs Alumnai. Asmeniškai mane ir visą pedagogų bendruomenę labai sukrėtė žinia dėl Jūsų sūnaus Roko tragiško likimo. Prašau priimti mano ir visos buvusio Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) bendruomenės nuoširdžią  ir gilią užuojautą. Šiandien mes galime daug ir ilgai filosofuoti, kaip būtų, jeigu būtų, tačiau faktas yra kitas. Puikiai Jus suprantu ir esu drauge su visais, kuriems Rokas ir visa Jūsų šeima brangi. Pasaulyje nėra didesnio skausmo ir išsiskyrimo kaip tėvams laidoti savo vaikus. Tai yra žmonių rasėje, tai yra gamtoje. Šiandieną palydėdami Jūsų sūnų – mūsų visų Roką – prisimename jį, apmąstome jo gyvenimo momentus, suvokdami, koks trapus yra žmogaus gyvenimas.                          

Man be galo sunku rašyti būtuoju laiku, kada žmogus yra gyvas mūsų širdyse. Šviesus Roko atminimas išliko mokslo, sporto pasiekimuose. Žmogus savo gyvenimo kelią pasirenka pats. Kelią, kuris gali būti kalnas ir pakalnė, erškėčiuotas ir sunkus, lengvas ir šviesus, bet tai yra to žmogaus kelias, o jam pasibaigus laukia susitikimas su Anapus esančiu slėpiniu.             

Jūsų sūnus Rokas Nenartavičius buvo geras mokinys, puikus sportininkas, Alytaus miesto, Lietuvos, Europos ir pasaulio taurių, čempionatų laimėtojas ir prizininkas. Jis savo sunkiu ir uoliu darbu pasiekė didžius rezultatus, kurių sėkmę nulėmė Jūsų, gerbiami Jūrate ir Eimuti, auklėjimas bei sunkus trenerių darbas. Visi pedagogai, esantys šalia mokinio, yra tik pagalba ir palaikymas, viskas priklauso nuo paties žmogaus.                         

Baigęs aktyvią sportinę karjerą Rokas pasirinko trenerio kelią. Jo įtaiga, išsakyti žodžiai ir mintys, parodyti sportiniai judesiai išugdė ne vieną sportininką.                         

Tragiška autokatastrofa, kurioje jis tapo tik atsitiktine auka, nutraukė tik žemiškojo gyvenimo egzistenciją. Aš tikiu, kad Roko iškovoti apdovanojimai taps muziejų eksponatais ir pavyzdžiu jaunajai kartai, kuri kalbės, kas buvo mums visiems Rokas ir lygiuosis į jį.         

Jūrate ir Eimuti, Jums Jūsų Rokas yra sūnus, mums iškilus sportininkas,  treneris.         

Palaikau mūsų LEU alumnų idėją, kad toje vietoje, kur vyks atsisveikinimo ceremonija, garbingą vietą užimtų Roko aukščiausi sportiniai apdovanojimai, o greta bus padėtas jo paskutinysis kimono, kaip simbolis to, kas buvo brangu Rokui. Tikslinga ir būtų gražu, jeigu Roko palaikų pagerbimo erdvėje atsirastų vietos Alytaus miesto ir dziudo (judo) sporto šakos vėliavoms. Juk mes palydime tikrai iškilų, brangų ir mylimą sportininką. Roką lydint į kapus turėtų skambėti Lietuvos bažnyčių ir gausti pasaulio šventyklų gongai.                 

Rokas Nenartavičius suspindo, švietė aukštai, bet  staiga užgeso lyg žvaigždė, palikęs  ryškų pėdsaką žemėje.  

Sunku, liūdna, bet laikas truputį gydo žaizdas, tačiau neužpildo tuštumos, kuri išliks visą gyvenimą. 

Dar kartą mūsų buvusio universiteto alumnams Jūratei ir Eimučiui Nenartavičiams, visiems artimiesiems stiprybės išbūti šį sudėtingą laiką. Mes visada esame drauge su Jumis.    

Rektorius emeritas akademikas Algirdas Gaižutis ir LEU alumnų draugija