„Svajonės“ šventė: pakilo aukštyn su Alytaus išaugintais muzikiniais sparnais

Tai buvo ne tik koncertas. Tai buvo bendrystės, jaunatviško veržlumo ir kūrybos šventė, kurioje skambėjo ne tik muzika, bet ir ketvirčio amžiaus istorija, išauginta Alytaus širdyje. Orkestras istoriją skaičiuoja nuo 2000-ųjų, kuomet dar tik būrėsi styginių grupė ir jos įkūrėjai, mokytojai Daivai Martikonytei, brendo mintis, kad reikėtų įkurti Alytuje simfoninį orkestrą. Įvykius pagreitino ir orkestro vadovės jaunatviškas veržlumas, talentas, ambicijos, tuometinių Muzikos mokyklos bei savivaldybės vadovų pritarimas, jaunųjų atlikėjų dalyvavimas tarptautiniuose projektuose ir tuo metu statoma Jurgio Gaižausko opera vaikams „Jaučio trobelė“, kuriai reikėjo pritariančio orkestro. 

Keitėsi dirigentai, atnešdami orkestrui vis didesnę brandą, platesnį repertuarą, naujus laimėjimus. Tai – Pranas Stepanovas, Karolis Variakojis, Paulina Bakšaitė, o nuo 2022 m. orkestrui diriguoja Vytautas Kiminius, tačiau visada jautėsi orkestro vadovės Daivos organizacinė, kūrybinė dvasia ir gebėjimas telkti bendruomenę. 

Į „Svajonės“ jubiliejaus šventę atvyko Utenos, Rokiškio, Kauno ir Vilniaus meno ir muzikos mokyklų bei jaunimo orkestrai – kiekvienas su savo charakteriu, energija, talentu. Publika galėjo pajusti, kaip skirtingi Lietuvos miestai prabyla per jaunus muzikantus: vieni – jaunatviškai drąsiai, kiti – brandžiai, tačiau visi drauge sukūrdami didžiulį muzikinį paveikslą. Bendri festivalio kūriniai tapo įspūdingu atidarymu – nuo nuotaikingos Leroy Anderson muzikos iki jautrios Myroslav Skoryk „Melody“, dedikuotos kovojančiai Ukrainai. Paminėtas ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio jubiliejus – jam skirtas P. Stepanovo aranžuotas kūrinys „Bėkit, bareliai“. Garsai tarsi jungė salėje sėdinčius žmones į vieną didelę, širdimi muzikuojančią bendruomenę.

Kai scenoje pasirodė „Svajonė“, salėje nuvilnijo ypatinga įtampa – lyg grįžtant namo po ilgos kelionės. Orkestras klausytojams padovanojo savo temperamentą ir svajingumą: Arturo Márquezo „Danzon Nr. 2“, legendinė „Karibų piratų“ muzika ir kiti kūriniai užbūrė visą publiką.

O tada – šventės kulminacija. Žiūrovams buvo pristatytas dokumentinis filmas „Skrisk, Svajone“, sukurtas žmonių, kuriems šis kolektyvas tapo antrąja šeima. Tai buvo akimirka, kai ne vienam salėje sudrėko akys – matyti 25-erių metų kelio pėdsakus, jaunus veidus, kurie per šiuos metus tapo muzikantais, mokytojais, tėvais, grįžtančiais į orkestrą savo vaikų rankomis.

Šventei ypatingo svorio suteikė dar viena dovana – vinilinė plokštelė „Muzika kaip kinas“. Ji tapo simboliniu paminklu orkestro istorijai ir pačiai „Svajonei“, kuri, kaip tikras kino herojus, per 25 metus vis iš naujo pakyla, augina, buria ir įkvepia.

Vakaro pabaigoje nuskambėjęs Alytaus himnas „Su gaivia bangele“ suvienijo visus. Salė dainavo kartu – lydima orkestro, solistės ir paties himno autoriaus. Tai buvo akimirka, kai muzika ne tik skambėjo, bet tikrai gyveno mieste. Muzikos mokyklos direktorė Gabrielė Dambauskaitė dėkodama sakė, kad „Svajonė“ yra daugiau nei orkestras – tai visos miesto bendruomenės kūrinys. Tėvai, mokytojai, rėmėjai, savivaldybė, verslininkai ir nenuilstanti mokyklos komanda jau 25 metus jungia jėgas tam, kad Alytuje visada skambėtų muzika.

Ir taip, šventės pabaigoje atrodė, kad tikrai kažkas pakilo aukštyn – gal orkestro emocija, gal miesto pasididžiavimas, o gal tiesiog pati Svajonė, kuriai prieš 25 metus buvo suteikti sparnai ir kuri, rodos, vis dar kyla vis aukščiau.

Prof. dr. Aldona Vilkelienė
Alytaus muzikos mokykla