Šv. Kazimieras tikinčiuosius iš Alytaus pasitiko ir Lurde

- Kodėl pasaulis važiuoja į Lurdą?

- Pasaulis važiuoja į Lurdą, kad sustiprintų viltį, viltį Dievu, viltį gerumu, viltį grožiu, viltį žmogumi, kad išgyventų orumo akimirkas, kurios atviros absoliučiai kiekvienam. Man asmeniškai ši kelionė padėjo suprasti, kad neturiu rimtų problemų, kad dažniau nežinau, ko noriu, ir imu skųstis, „kabinėtis“ prie gyvenimo.  Ir tai padėjo suprasti žmonės su įvairiomis negaliomis, jų artimųjų, ypač tėvų, atlydėjusių savo vaikus, laikysena. Žinoma, jog žmonės atvyksta ir su viltimi, kad jų artimas pasveiks, kad bent kažkas bus geriau, bet tikriausiai sveiksta ir patys artimieji, matydami panašios lemties ištiktus, matydami, kad jie nėra vieni ir kad sirgti, turėti negalią yra normali pasaulio dalis, kuri turi kviesti eiti, bendrauti, būti, jungtis į bendruomenę, bet ne užsidaryti namuose, bijant reakcijų, o ypač užuojautos žvilgsnių, kuriuos prasilenkia gatvėje.

- Kas vakarą Lurde vyksta Žiburių liturgija. O Šv. Pijaus X bazilikoje, kurioje yra ir Šv. Kazimiero atvaizdas, telpa apie 20 tūkst. žmonių. Koks jausmas, kai tokiose vietose skamba lietuviška malda ir giesmė?   

- Kalbų gausoje vieną vakarą giesmė suskambo lietuviškai, Gabrielius iš mūsų parapijos maldą „Sveika, Marija“ kalbėjo lietuvių kalba.  Einant aplink baziliką, matant daugybės palaimintųjų ir šventųjų atvaizdus, įsminga į žvilgsnį savas, pažįstamas, namiškis – šv. Kazimiero atvaizdas su tyrumo kvapsnio pritvinkusia lelija. 

- Kokių dar Lurde buvo akimirkų, apie kurias galėtumėte pasakyti – tikėjimo ir žmogiškumo pakylėjimas?

- Gal du momentai man čia iškyla. Pirma, tai gausybės jaunų savanorių tarnavimo seniems bei negalios paliestiems žmonėms ir skaičius, ir laikysena. Žinoma, Lurde buvome povelykinėje savaitėje, kai ir dalyje Prancūzijos mokyklų atostogos, todėl jaunuoliai galėjo atvykti ir pagelbėti. Bet su kokia meile ir atidumu jie traukė specialius vežimėlius su sergančiais ar senatvės žymių paliestais. 

Antra, turėjau labai aiškią intenciją. Vis ieškojau vietos, laiko, kampo, kur galėčiau su Marija ir Jėzumi pasikalbėti apie savo rūpestį. Nebuvo lengva, vis koks trikdis, koks nepatogumas. Paskutinę dieną prie grotos viską išsiaiškinome ir – įvyko. Kunigiško identiteto pagal Jėzaus paveikslą klausimą vežiausi ir, kaip sako apaštalas Paulius, tariausi su Jėzumi ir Marija dėl kai kurių dieglių, kūne, sieloje ir mąstyme esančių. Įdomu, kad jie abu, Jėzus ir Marija, turėjo man laiko ir priėmė pokalbiui tada, kai buvau pasiruošęs, nors tokia daugybė laukė savo eilės.

- Jei galima, pasidalinkite, kokie dvasiniai klausimai dažniausiai kilo piligrimams Lurde. Kuo jie gyveno? 

- Dalis žmonių kėlė ne tik dvasinius klausimus – dalis klausė, kokia prasmė čia vargingai gabenti sergantį žmogų, jei aišku, kad jis nepasveiks? Ir vežti ne vieną, ne du, bet tūkstančius. Man ta prasmė per pirmą akimirką tapo aiški. Noriu šį piligrimų klausimą ir palikti skaitytojui. Kokia prasmė, kai atrodo, kad nei prasmės, nei vilties nebėra. Ir pridursiu – man, mums taip atrodo. Daug dvasinių klausimų žmonės sprendė savyje, mąstė, meldėsi, kažkas su kažkuo pasikalbėdavo, įžvalgomis pasidalindavo dienos refleksijos metu, bet ką toje širdies gelmės įsčioje Dievas pradėjo, tai sunku atsakyti dabar. Patys piligrimai liudijo, jog reikia laiko, kad susistovėtų, išsikristalizuotų. Kartais tai yra nenoras dalintis, individualizmo pasireiškimas, bet dažnai – reikia laiko. Juk išgėręs tam tikrų ilgalaikio veikimo vaistų, po dienos nepasakysi, kas vyksta, kas geriau, o kas ne. Taip ir su „dvasine piliule“. 

- Ką piligriminės kelionės Bažnyčiai reiškia šiandien? Ar jos tampa atsaku į šiuolaikinio žmogaus dvasinį alkį ar prieglobsčiu nuo pasaulį apėmusio nerimo?  

- Bažnyčia švenčia Jubiliejaus metus. Krikščionis katalikas – vilties piligrimas. Bažnyčia savo esme yra keliaujanti. Keliaujanti laike, brendime, atradimuose, sinodiškume, paklydusių avių ieškojime. Bažnyčia yra išeinanti iš savo patogumo, iš komforto zonos, tam, kad susitiktų gyvą Jėzų. Tai gali būti nuolatinis gyvenimas toje pačioje vietoje, bet mąstymo kaita, atvirumo platėjimas, gebėjimas veikti naujų iššūkių akivaizdoje. Piligriminės kelionės tikrai sustiprina žmogų, dažnai išplečia horizontą ir parodo, kad pasaulis nėra balta ir juoda, kad pasaulyje yra visko. Tikriausiai piligrimystė labai aiškiai leidžia suprasti nuolatinę įtampą ir kovą, verdančią ir mūsų širdyse – tarp gėrio ir blogio.

Man kaip kunigui piligrimystė – proga atnaujinti savo tikėjimą, rasti padrąsinančių epizodų, matant kitus žmones nuoširdžiai meldžiantis, tylint, verkiant, apsikabinant vienas kitą. Visose piligriminėse kelionėse yra kunigystės peržvalga ieškant atsakymo į klausimą – ar esu kunigas, su kuriuo bendraudami žmonės jaučia Jėzaus buvimą. Visada kyla noras dar labiau pasišvęsti ir eiti į gilesnę vienybę bei draugystę su Jėzumi.

Kalbėjosi Rūta Jasionienė