Šian­dien šir­dį pa­si­vaikš­čio­ti iš­lei­siu… (Just. Mar­cin­ke­vi­čius)

Mi­ros­la­vo ren­gi­ny­je į va­ka­ro pro­gra­mą bu­vo įtrauk­ti is­to­ri­niai pri­si­mi­ni­mai apie XX a. pra­džios šio kraš­to švie­suo­lius, ypač ku­ni­gą Juo­zą Le­le­šių (nuotr.), ku­ris Mi­ros­la­vo pa­ra­pi­jo­je  tar­na­vo 1911–1922 m. (vi­ka­ru) ir 1925–1938   m. (kle­bo­nu). Taip no­rė­jo vie­na iš ren­gi­nio or­ga­ni­za­to­rių Ne­ila Bau­mi­lie­nė – iš Pu­pa­so­džio kai­mo ki­lu­si kraš­tie­tė (jos mo­čiu­tė Ona Le­le­šiū­tė Strai­gie­nė  ir ku­ni­gas J.Le­le­šius – se­sė ir bro­lis), Ka­zic­kų šei­mos fon­do Niu­jor­ko sky­riaus di­rek­to­rė. Tad, jos dė­ka, ren­gi­nys  „Mi­ros­la­vo apy­lin­kių at­min­tis“ ta­po ne tik sak­ra­li­nės mu­zi­kos, bet ir is­to­ri­nės at­min­ties, pa­gar­bos pra­ei­čiai šven­te.

  
Dva­sin­go­ji va­ka­ro da­lis – kon­cer­tas. Ja­me Juo­za­pai­čių šei­ma – Eg­lė Juo­za­pai­tie­nė (sop­ra­nas), Ie­va Juo­za­pai­ty­tė (sop­ra­nas), Vy­tau­tas Juo­za­pai­tis (ba­ri­to­nas) – gie­do­jo kla­si­kos kū­ri­nius. Skam­bė­jo ir lie­tu­vių au­to­rių kū­ri­niai, lie­tu­vių liau­dies dai­nos: Ba­lio Dva­rio­no „Žvaigž­du­tė“ (teks­tas Le­o­no Ste­pa­naus­ko), „Ke­lias ke­le­lis“ (har­mo­ni­zuo­ta Ka­zi­mie­ro Ba­nai­čio), „Vai, už­ki­lo­kit var­te­lius“ (lai­ko­ma liau­dies dai­na, žo­džiai Jus­ti­no Mar­cin­ke­vi­čiaus) ir ki­tos. Gies­mės ir dai­nos skam­bė­jo die­viš­kai. Ir vi­siš­kai įgy­ven­di­no Sak­ra­li­nių mu­zi­kos va­lan­dų me­no va­do­vės, pro­fe­so­rės Re­na­tos Mar­cin­ku­tės-Le­sie­ur įvar­dy­tą to­kių kon­cer­tų mi­si­ją – su­kur­ti žmo­nėms ga­li­my­bę, erd­vę po mi­šių ne­sku­bė­ti į kas­die­ny­bę, pa­me­di­tuo­ti, tie­siog pa­bū­ti. Vie­na žy­miau­sių Lie­tu­vos var­go­ni­nin­kių, ak­ty­vi kul­tū­ros puo­se­lė­to­ja pa­ti var­go­na­vo Mi­ros­la­vo kon­cer­te, pri­sta­tė at­li­kė­jus ir jų at­lie­ka­mus kū­ri­nus. Tad vi­siš­kai su­pran­ta­ma, ko­dėl nu­skam­bė­jus pas­ku­ti­nei kon­cer­to dai­nai-gies­mei – Gin­ta­rės Jau­ta­kai­tės „Vieš­pa­ties le­li­ja“ ir V.Juo­za­pai­čiui pa­ra­gi­nus jau ei­ti, klau­sy­to­jai no­rė­jo dar pa­bū­ti.

Ki­ta va­ka­ro da­lis – is­to­ri­nė, at­min­ties. Pro­gra­mos „Jau­ni­mas ga­li“ alum­nas Lu­kas Ja­nuš­kaus­kas skai­tė XX a. pra­džios Ame­ri­kos lie­tu­vių spau­dos iš­trau­kas apie Mi­ros­la­vo baž­ny­čios, su­griau­tos per Pir­mą­jį pa­sau­li­nį ka­rą, at­sta­ty­mą.  Ku­ni­gas J. Le­le­šius la­bai ti­kė­jo, kad Mi­ros­la­vo žmo­nės ga­li, o jei ga­li, tai ir pri­va­lo, at­sta­ty­ti sa­vo baž­ny­čią. Jis ra­šė laiš­kus Ame­ri­kos lie­tu­vių ben­druo­me­nėms pra­šy­da­mas pa­au­ko­ti bent po do­le­rį. Ar­chi­tek­tė Ge­no­vai­tė Strai­gy­tė-Gir­dzi­jaus­kie­nė, gi­mu­si Pu­pa­so­dy­je, gy­ve­nan­ti Kau­ne, pa­si­da­li­no jaut­riais pri­si­mi­ni­mais  apie sa­vo dė­dę – ma­mos O.Le­le­šiū­tės-Strai­gie­nės bro­lį ku­ni­gą Juo­zą. Vi­są sa­vo lai­ką, fi­nan­sus, or­ga­ni­za­ci­nius ge­bė­ji­mus jis sky­rė Mi­ros­la­vo baž­ny­čiai. Už at­si­da­vi­mą pa­šau­ki­mui bu­vo la­bai my­li­mas pa­ra­pi­jie­čių. Tą pa­tvir­ti­no ir ma­no, il­ga­me­tės Mi­ros­la­vo vi­du­ri­nės mo­kyk­los (da­bar Mi­ros­la­vo gim­na­zi­ja) di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­jos ug­dy­mui pri­si­min­tas fak­tas, kad jos mo­čiu­tė Ma­ri­ja Bi­liū­tė-Kan­čie­nė, pu­pa­so­diš­kė, už­au­gu­si du Lie­tu­vos „anų lai­kų“ švie­suo­lius – ku­ni­gą Vla­dą Bi­lių ir mo­ky­to­ją Juo­zą Bi­lių – pa­sa­ko­da­ma apie sa­vo jau­nys­tę daž­nai mi­nė­da­vo ku­ni­gą Le­le­šių – kaip ben­druo­me­nės tel­kė­ją, ug­dy­to­ją, įkvė­pė­ją kil­niems dar­bams. 

Bu­vo  ro­do­mos is­to­ri­nės XX a. pra­džios nuo­trau­kos, su­rink­tos „Jau­ni­mas ga­li“ pro­gra­mos da­ly­vių iš vie­ti­nių mi­ros­la­viš­kių ir jų ar­ti­mų­jų, iš­si­blaš­kiu­sių po vi­są pa­sau­lį. Jo­se – pa­pras­tu­mas, kuk­lu­mas ir vei­dų, akių švie­su­mas.

Ačiū vi­siems, kuo nors pri­si­dė­ju­siems prie va­ka­ro or­ga­ni­za­vi­mo: R. Mar­cin­ku­tei-Le­sie­ur, N.Bau­mi­lie­nei, Juo­za­pai­čių šei­mai. Taip pat Mi­ros­la­vo gim­na­zi­jos di­rek­to­rei So­na­tai Gra­žu­lie­nei ir Mi­ros­la­vo gim­na­zi­jos mo­ky­to­jų ko­lek­ty­vui, Aly­taus r. vie­šo­sios bib­lio­te­kos Mi­ros­la­vo fi­lia­lo bib­lio­te­ki­nin­kei Ni­jo­lei Žiū­kie­nei, Mi­ros­la­vo Švč. Tre­jy­bės pa­ra­pi­jos kle­bo­nui dr. Mi­ros­lav Dov­dai, Mi­ros­la­vo pa­ra­pi­jos cho­rui ir cho­ro va­do­vui Al­gi­man­tui Da­ba­šins­kui, ak­ty­viems ben­druo­me­nės žmo­nėms kul­tū­ros puo­se­lė­to­jams – Re­dai Kan­čie­nei, In­gri­dai Rau­lič­kie­nei, Auš­rai Asa­ka­vi­čie­nei, Vir­gi­ni­jai Žu­kaus­kie­nei, Li­nai Ka­pa­čins­kie­nei, Ri­mai Pet­ra­šiū­nie­nei, As­tai Su­je­tie­nei, Gra­ži­nai Mar­ci­no­nie­nei, Rai­mon­dai Ši­la­lei, Ed­ga­rui Ma­za­liaus­kui. Ir va­ka­ro ve­dė­jai Ka­mi­lei Val­vo­ny­tei.

Dė­ko­ju už ga­li­my­bę per re­kla­mi­nę  per­trau­kė­lę pri­sta­ty­ti Mi­ros­la­vo pa­ra­pi­jie­tės, ra­šy­to­jos El­vy­ros Bi­liū­tės-Alek­na­vi­čie­nės šie­met iš­leis­tą kny­gą „Gim­to­sios že­mės ver­smės“. Kny­ga apie Mi­ros­la­vo kraš­tą, jo is­to­ri­ją, švie­suo­lius ku­ni­gus ir mo­ky­to­jus – lyg til­tas iš pra­ei­ties į at­ei­tį, lyg pri­mi­ni­mas, kad lai­kas iš­sau­go tų žmo­nių var­dus, ku­rie sa­vo šir­džių ši­lu­ma nu­švie­čia ki­tų gy­ve­ni­mus. Au­to­rė kny­gą de­di­kuo­ja Mi­ros­la­vo pa­ra­pi­jos ir mies­te­lio 280-osioms įkū­ri­mo me­ti­nėms ir vi­siems šį kraš­tą my­lė­ju­siems ir my­lin­tiems žmo­nėms. 

Iš­ėję iš šven­to­vės žmo­nės ne­si­skirs­tė: sto­vi­nia­vo bū­re­liais, kal­bė­jo­si. Kaž­kas pri­si­mi­nė fak­tą, kad ir kon­cer­tams tin­ka­mi da­bar­ti­niai var­go­nai be­veik prieš 20 me­tų bu­vo pa­na­šiai sta­to­mi kaip po ka­ro baž­ny­čia – „ei­nant per žmo­nes“ ir ren­kant au­kas, ir la­bai ti­kint, kad mi­ros­la­viš­kiai ga­li. Kaž­kas ieš­ko­jo žo­džio – pa­va­di­ni­mo ben­dram va­ka­ro įspū­džiui nu­sa­ky­ti. Su­grį­ži­mas na­mo? Kaž­kas da­li­jo­si emo­ci­jo­mis. Jaus­mas toks – lyg šir­dį pa­si­vaikš­čio­ti iš­lei­dus. Kaž­kas no­rė­jo api­ben­drin­ti, bet taip, kad vi­si gir­dė­tų: šis va­ka­ras – tar­si kvie­ti­mas pri­si­dė­ti prie Lie­tu­vos vals­ty­bės stip­ri­ni­mo, lie­tu­viš­kų­jų ver­ty­bių ir lie­tu­vių kal­bos puo­se­lė­ji­mo bei ben­draž­mo­giš­kų­jų ver­ty­bių iš­sau­go­ji­mo. O juk toks yra ir Ka­zic­kų šei­mos fon­do stei­gė­jų, me­ce­na­tų bei Fon­do val­dy­bos na­rių sie­kis.

Zi­ta Rei­pie­nė