Šaknis knaisiojanti kiaulė

Iš pasiekiančios viešosios informacijos pamažu galime daryti išvadą, jog greičiausiai – ne. Tokią prielaidą leidžia daryti keletas veiksnių bei faktų.

1.Dėl Baltijos šalyse „pasiklydusių“ dronų oficialus Kyjivas pareiškė oficialų apgailestavimą.

2.Rusijos kariuomenė turi techninių galimybių dalį bepiločių orlaivių spiečiaus nukreipti nuo jo užprogramuoto kurso į šoną radioelektroninės kovos priemonėmis.

3.Ukrainos elektroninėje erdvėje pasirodė grafinių vaizdų, kurie patvirtina, kad į Baltijos šalis bei Suomiją „pasiklydę“ dronai kartu su spiečiumi link Ust Lugos ir Primorsko uostų keliavo Baltarusijos ir Rusijos oro erdve, o kelias į tą patį tikslą per Baltijos šalis būtų nors ir saugesnis, tačiau ženkliai ilgesnis.

4.Estijos vyriausybė atstovai oficialiai paragino ukrainiečius „atsakingiau“ rengti savo atakas prieš Rusijos pramonės objektus (kitaip tariant parodė, kad šalis nenorėtų būti su jomis siejama, nepaisant Kyjivui teikiamos karinės bei politinės paramos).

5.Vyriausioji Rusijos užsienio reikalų ministerijos propagandininkė – Marija Zacharova – praėjusiąją ir šią savaitę ėmė pliekti Baltijos šalis už tariamai Baltijos šalių suteiktą oro erdvę puolamosioms Ukrainos priemonėms prieš Rusiją. Be to grąsino, esą jeigu tokie atvejai pasikartotų, šios šalys patirtų rusijos atsaką.

Pastarąjį punktą į argumentų sąrašą įtraukiau dėl visuotino žinojimo, ką ir kodėl viešai kalba M. Zacharova. Juoba tarškėdama savo versiją ji nepasirūpino pateikti jokių tai patvirtinančių objektyvių duomenų (pvz., radarų parodymų).

Tačiau M.Zacharovos pareiškimai akivaizdžiai rodo, kad Rusija atvirai siekia turėti svarių argumentų, kad prireikus savo agresiją eskaluotų į Baltijos šalis (taigi ES ir NATO). Ne itin svarbu, kad dabar pateikti agresyvūs argumentai yra iš piršto laužti. Panašiai pretekstų buvo ieškoma ir prieš pradedant plataus masto įsiveržimą į Ukrainą 2022-ųjų vasarį.

Kažkada seniau buvau užsiminęs, kad Rusijos kariuomenei stringant Ukrainoje taip, kaip yra dabar, Maskva gali imti ieškoti naujų savo agresyvios politikos taikinių. Ir tai gali būti nebūtinai nominaliai silpnesnės Nepriklausomų valstybių sandraugos (NVS) valstybės. Tokios kaip Armėnija, Kachachstanas ar Moldova. Vladimiro Putino apetitus patenkinti tiktų ir Baltijos šalys arba Lenkija.

Visai nesvarbu, jog dabar tokia tikimybė atrodo visiškai neįtikėtina dėl Rusijos kariuomenės silpnumo, šalies ekonomikos priblemiškumo ir JAV prezidento Donaldo Trumpo neprognozuojamumo. Karas, kad ir neturintis greitos pergalės perspektyvų, yra V. Putino išlikimo Rusijos valdžioje, o gal ir šiame pasaulyje, garantija. Ar bent jau prialaida. M.Zacharovos rypavimai rodo, kad Maskva toliau intensyviai renka neigiamą Baltijos šalių dosjė, kad jį galėtų pateikti it agresyvios politikos pateisinimą.

D. Trumpui, Viktorui Orbanui, savo piliečiams ar Jungtinių Tuatų Saugumo tarybai. O gal ir parlamentui (Valstybės Dūmai), kuri kaip tik šiuo metu tariasi, kaip suteikti įgaliojimus savo kariuomenei „ginti“ užsienio šalyse „skriaudžiamus“ Rusijos piliečius. Svarstymo metu sąvoka „Rusijos piliečiai“, regis, virsta „rusiškai kalbančiais žmonėmis“.