At­ro­do to­li, bet be pro­to ar­ti

Ir ta­da at­ei­na pa­rei­gos jaus­mas pa­dė­ti tiems, ku­rie su bai­siais ka­ro nu­si­kal­ti­mais su­si­du­ria akis į akį. Ku­rie gir­di bom­bų spro­gi­mus, kul­kų sal­ves, griū­van­čių na­mų dun­dė­ji­mą.

O gal pas­ku­ti­nis gir­dė­tas bumb­te­lė­ji­mas su­sprog­di­no ta­vo na­mus, ku­riuos taip my­lė­jai ir kur bu­vo taip sma­gu su­grįž­ti po sun­kios dar­bo die­nos?

Gal­būt pas­ku­ti­nis ka­laš­ni­ko­vo šo­vi­nys mir­ti­nai kliu­dė ber­niu­ką, ku­ris tu­rė­jo tei­sę už­aug­ti lais­vo­je vals­ty­bė­je? Tei­sę tu­rė­jo, bet kaž­kam tai bu­vo nė mo­tais.

Ir kaip ga­li ne­rū­pė­ti psi­cho­lo­giš­kai ir fi­ziš­kai su­trau­muo­ti bė­gan­tys ber­niu­kai, mer­gai­tės, mo­te­rys ir vy­rai, ne­te­kę na­mų, sa­vo mies­tų, ar­ti­mų­jų? Lik­ti abe­jin­gam yra ne­įma­no­ma. Ne­bent tu esi be­pro­tis.

Su aša­ro­mis aky­se ir min­čių vie­su­lais gal­vo­se į Lie­tu­vą at­vyks­ta uk­rai­nie­čiai. Ir ta­da, kai su­pran­ta, jog jie yra sau­gūs, lū­pų kraš­te­lis kils­te­li ir jie nu­si­šyp­so. Tai bū­na pa­čios nuo­šir­džiau­sios šyp­se­nos, ma­ty­tos gy­ve­ni­me.

Sma­giau­sia ma­ty­ti šėls­tan­čius ir dūks­tan­čius vai­kus, at­si­pa­lai­da­vu­sius tė­vus ir ra­miai mie­gan­čius ar val­gan­čius šil­tą mais­tą po dau­ge­lio pa­rų per­trau­kos. Tai yra tik­ro­ji lai­mė ir tar­pu­sa­vio ry­šys.

Bet ta­da, pra­ei­da­mas pro lo­vą, ant ku­rios sė­di mo­te­ris, iš­girs­ti: „Na, kaip tu ten? Ar dar vi­si gy­vi? Mes čia, at­va­žia­vom, pa­val­gėm, Sa­ša žai­džia su vai­kais, ne­be­ver­kia jau.“

Ir vėl pri­si­me­ni, kas vyks­ta vos už tūks­tan­čio ki­lo­met­rų. At­ro­do to­li, bet be pro­to ar­ti.

Žmo­nės at­va­žiuo­ja itin ge­ra­šir­džiai ir ga­nė­ti­nai kuk­lūs. Kiek­vie­nai šei­mai su­tei­kia­mas hi­gie­nos, mais­to da­vi­nys, kai ku­riems net­gi sun­ku tai pri­im­ti. „Mes ne­sa­me pra­tę pra­šy­ti pa­ra­mos, ne­sma­gu kaž­kaip.“

Ta­čiau vis tiek ban­dai pa­aiš­kin­ti, kad to­kios si­tu­a­ci­jos aki­vaiz­do­je vis­kas tu­ri bū­ti ne­be­ gė­da, vis­kas yra pri­im­ti­na, ta­da no­rom ne­no­rom vis­ką pa­si­i­ma. O vė­liau pa­ma­tai, kaip ma­žas vai­kiu­kas gar­džiai val­go sau­sai­nį.

Ta­čiau tik­rai ne vi­si at­vy­kę čia iš­kart at­si­pa­lai­duo­ja ir nu­si­ra­mi­na. Ben­drau­jant su mo­te­ri­mis, jų aky­se be­si­kau­piant aša­roms, iš lū­pų vos ne vos iš­plau­kia žo­džiai: „Jis pa­si­li­ko ten.“ Bet liū­dė­da­mos su­pran­ta, kad jų vy­rai, drau­gai ar sū­nūs jau yra he­ro­jai, ab­so­liu­čiai vi­so de­mo­kra­tinio pa­sau­lio gy­nė­jai. Nors ir ži­no, kad gal­būt ne­tu­rės pro­gos dar­kart juos ap­ka­bin­ti.

Svar­biau­sia, jog at­vy­ku­sie­ji yra sau­gūs. Mū­sų tau­tos ir ap­skri­tai vi­so pa­sau­lio su­si­vie­ni­ji­mas yra ne­žmo­niš­kai di­de­lis ir tar­pu­sa­vio ry­šys yra be pro­to stip­rus. Ir vis­kas dėl vie­no psi­chiš­kai ne­sta­bi­laus as­mens, ku­riam kiek­vie­nas drau­gas – prie­šas.

Dau­ge­lis ne­ti­kė­jo, kad šia­me am­žiu­je kas nors ga­li taip kvai­lai elg­tis, aš taip pat. Bet da­bar nuo­gąs­ta­vi­mams ir gai­lė­ji­mui­si yra ne lai­kas, rei­kia veik­ti. Ta­vo, ma­no ir vi­sų mū­sų pa­rei­ga yra pa­dė­ti, nes ko­va vyks­ta ne tik tarp dvie­jų vals­ty­bių – ko­vo­je da­ly­vau­ja­me vi­si. Ta­vo rei­ka­las yra pa­si­rink­ti, ku­rio­je ba­ri­ka­dų pu­sė­je esi.