Pusę amžiaus – su „Alytaus naujienomis“

Alvydas mena, kad paėmė į rankas laikraštį būdamas 25-erių. „Jau buvau vedęs, abu su žmona skaitome. Man temos tinka, perskaitau viską atidžiai, išskyrus reklaminius puslapius, kuriuose kartojami tie patys skelbimai. Nors ir juos tenka pastudijuoti, kai ateina laikas pirkti malkų“, – smagiai kalba ilgametis prenumeratorius.

Alvydas galėtų jau ir nedirbti, bet prekiauja turguje drabužiais. Šiuo metu, kai tokia plati drabužių pasiūla, jo verslas nėra pelningas, bet gera pasikalbėti su žmonėmis, aptarti aktualijas. „Man skaudu matyti, kai jau brandūs vaikai ar anūkai nedirba, gyvena iš savo mamų ar močiučių pensijų. Šios juos atsiveda, apiperka. Aš augau gausioje šeimoje, buvau dešimtas, paskutinis vaikas. Visi kaip bitės buvome darbštūs, dėkojame tėvams, kurie tokiais užaugino. Menu, kaip dvylikametis, gimtosiose Liškiavos apylinkėse prisirinkęs tris pintines grybų, veždavau į Druskininkų turgų parduoti. Tilto ties Baltašiške dar nebuvo, keldavausi keltu ir sušilęs su nešuliais skuosdavau į turgų vietos užsiimti. Tėvas ten pat, Liškiavos apylinkėse, beveik kasmet prigrybaudavo ir pridžiovindavo kelias dešimtis kilogramų baravykų. Vienais metais vien pirmos rūšies baravykų pavyko išdžiovinti 54 kilogramus. Anuomet džiovinti baravykai buvo skirstomi į keturias rūšis, atsižvelgiant į kepuraitės didumą ir jos apačios spalvą. Labiausiai pirkėjai vertino su balta“, – į vaikystės metus grįžta pašnekovas. 

Alvydo namo gėlyne puikuojasi mūsų laikų selekcininkų išvestos rožių veislės ir senovinės istorinės rožės. Priaugina jis ir daržovių. Atsisveikindamas „Alytaus naujienų“ skaitytojams daržininkystės žinovas rekomenduoja auginamus agurkus vis pamaitinti pienu. Kibirui vandens reikia litro pieno ir permaišius palieti, pilant tik ant šaknų. Taip maitinant nereikia agurkų genėti, derlius gausus.