„Nuo penkerių kartojau tėvams, kad vieną dieną gyvensiu Amerikoje ir turėsiu „Mustangą“

– Rūta, ką Jums reiškia gimtasis Alytus ir kas traukia į gimtinę?

– Alytus – tai vieta, kur užaugau, kur formavosi mano vertybės ir asmenybė. Nesvarbu, kiek pasaulio kampelių aplankiau ar kokių iššūkių patyriau, Alytus visada išliks ypatinga vieta mano širdyje – tai mano namai. Esu be galo dėkinga ir didžiuojuosi, kad esu iš čia kilusi.

Tačiau šį kartą su vyru Tomu ir mūsų brangiausiu berniuku Loganu Bruce’u, kuriam yra penkeri, ir jis yra tikra mūsų gyvenimo šviesa, grįžtame gyventi į Vilnių – į sostinę. Po gyvenimo Londone, Sietle ir Ostine, manau, sugrįžimas į mažesnį miestą būtų tikras kultūrinis šokas. Vilniuje turime daugiau galimybių darbui, verslui ir tolimesniam augimui. Visgi mūsų sprendimas grįžti į Lietuvą nėra vien dėl karjeros. Tai labiau dėl šeimos ir savęs. Pastarieji keli metai, ypač po pandemijos ir gyvenimo JAV, labai aiškiai parodė vieną dalyką: pasaulyje nėra nieko svarbiau už artimuosius, draugus ir tikrą ryšį su savo šaknimis.

– Kiek metų gyvenote JAV ir kodėl nusprendėte priimti tokį sprendimą?

– Jungtinėse Valstijose gyvenome beveik šešerius metus, o prieš tai dar devynerius praleidau Londone. Iš viso iš gimtinės buvau išvykusi penkiolika metų. Vis dėlto būtent gyvenimas Amerikoje buvo labiausiai gyvenimą pakeitęs laikotarpis – tai galėtų būti atskira istorija apie viską, ką čia patyriau ir išmokau. Būtent ten iš naujo permąsčiau gyvenimą, save ir savo vertybes. Ten susilaukiau sūnaus ir labai aiškiai supratau, kokioje aplinkoje noriu, kad jis augtų – saugesnėje, ramesnėje, arčiau šeimos ir tikrų santykių. Noriu, kad jis patirtų vaikystę panašią į tą, kokią turėjau aš – kai vaikai žaidžia lauke, šeimos švenčia šventes kartu, kai viskas paprasčiau ir žmogiškiau. Tad sprendimas grįžti – tai noras suteikti savo vaikui tikrą vaikystę, artumą, o kartu ir pačiai vėl atrasti ryšį su savo vidiniu vaiku. Po šešerių metų svetur tiesiog pajutau, kad atėjo metas būti arčiau šeimos ir šaknų.

– Jei ne paslaptis, ką veiksite Lietuvoje?

– Per gyvenimą krausčiausi net 18 kartų, todėl tikrai išmokau, kad sėkmingas persikraustymas – tai ne tik daiktų pervežimas, bet ir emocinis pasiruošimas. Ypač kai turi vaiką ir du šunis. Tokiose situacijose labai svarbu, kad bent vienas iš tėvų galėtų būti šalia šeimos, padėti visiems prisitaikyti ir išlaikyti ramybę. Psichologinė gerovė mums – didžiulė vertybė, todėl nusprendžiau kurį laiką susitelkti vien į šią permainą.

Kai tik įsikursime Lietuvoje, duosiu sau mėnesį ar du susidėlioti gyvenimą iš naujo – susirasti darželį ar mokyklą, automobilį, susikurti kasdienybę. Po to planuoju aktyviai ieškoti naujų profesinių galimybių. Jau dabar kalbuosi su keliais Lietuvos startuoliais, o taip pat kuriu savo prekės ženklą „Rutaverse“, kuris man labai artimas. Be to, ketinu tęsti savo kelią autosporto pasaulyje – tai mano didelė aistra. Svajoju žingsnis po žingsnio judėti į priekį ir vieną dieną dirbti net „Formulėje 1“.

– JAV dirbote „Formulės 1“ trasų avarijų maršale. Kas tai yra?

– Trasos maršalė – tai pareigūnas, be kurio lenktynės tiesiog negalėtų vykti. Maršalai rūpinasi tiek sportininkų, tiek žiūrovų saugumu ir padeda užtikrinti, kad viskas trasoje vyktų sklandžiai. Yra įvairių maršalų tipų – vieni atsakingi už vėliavas, o tokie kaip aš – intervencijos maršalai – dirba tiesiogiai trasoje. Pagrindinė užduotis – reaguoti į incidentus. Jei įvyksta avarija, mes pirmieji bėgame į trasą, kad įvertintume situaciją, padėtume pilotui, pašalintume nuolaužas ir saugiai išgabentume automobilį. Tik tada lenktynės gali tęstis. Be to, stebime, kad trasoje nebūtų pavojingų objektų ar bet kokių grėsmių tiek dalyviams, tiek žiūrovams.

Visa reikalinga praktinė patirtis įgyjama per mokymus – jų suteikia pati organizacija. Norint tapti maršalu, nereikia specialaus išsilavinimo, tačiau reikia didžiulės meilės autosportui, atsidavimo ir susidomėjimo. Tai savanoriška veikla, todėl čia dirba žmonės, kurie tikrai gyvena tuo, ką daro.

– Ar tai pavojinga?

– Žinoma, ši veikla pavojinga – juk mes esame arčiausiai vienų greičiausių automobilių pasaulyje. Kartais trasoje nutinka situacijų, kai viskas priklauso nuo sekundės dalies. Tačiau visi mes žinome, kur einame, ir esame puikiai apmokyti, kaip elgtis kritinėse situacijose. Saugumas – absoliutus prioritetas.

Nors rizikos yra, maršalų bendruomenė – tai tarsi šeima, kurioje visi vienas kitu pasitiki ir rūpinasi. Ir būtent tas pasitikėjimas, adrenalinas ir meilė lenktynėms daro šį darbą tokį nepaprastą...

– … bet nelabai moterišką?

– Manau, kad šiandien vis mažiau žmonių mato apie autosportą kaip „nemoterišką“ sritį. Tiesiog apie moteris lektynių pasaulyje dar per mažai kalbama. Iš tiesų jų čia yra daug daugiau, nei daugelis įsivaizduoja – tiek trasos maršalių, tiek inžinierių, tiek mechanikių ar net lenktynininkių. Kai pati tapau trasos maršale, supratau, kad apie šią pusę beveik niekas nepasakoja. Todėl nusprendžiau dalintis savo patirtimi – kūriau „YouTube“ kanalą, „Facebook“ grupę ir socialinius tinklus, kad parodyčiau: moterims čia yra vietos. Ir ne tik vietos – čia jos gali klestėti.

Taip, ilgus metus autosportas buvo laikomas vyrišku pasauliu – trasose matydavome tik vyrus, tiek už vairo, tiek komandoje. Tačiau dabar situacija keičiasi. F1 akademijoje jau turime moterų, sėdinčių prie „Formulės 1“ vairo, vis daugiau moterų užima atsakingas pareigas.

Mane labiausiai įkvėpė tai, kaip šiltai buvau priimta šioje bendruomenėje. Pamačiau, kad ribos egzistuoja tik mūsų pačių galvose. Todėl noriu įkvėpti ir kitas moteris – nebijoti, neabejoti savimi ir eiti ten, kur jos iš tiesų nori būti. Autosportas nėra tik vyrų pasaulis. Tai pasaulis visiems, kurie jį myli.

– Ar pati mėgstate greitį?

– Taip, aš dievinu greitį – tai, ko gero, natūralu, nes esu be galo įsimylėjusi automobilius ir autosportą. Kai tik grįšiu į Lietuvą ir viskas šiek tiek nusistovės, tikrai planuoju pradėti profesionalias vairavimo treniruotes, susijusias su autosportu.

... Visą straipsnį rasite „Alytaus naujienų“ naujausiame numeryje (Nr. 14145/ 85), jį įsigiję parduotuvėse „Aibė“, „Čia market“, „Iki“, „Maxima“, „Norfa“, „Rimi“ ar kt. Antradienio spaudinys kainuoja 1 Eur, savaitgalio – 1,1 Eur, o prenumeruojant visiems metams – iki 0,80 Eur (įskaitant laikraščio pristatymą į namus ar darbovietę).