Mokytojo Juozo Bloznelio kapas – priminimas branginti Laisvę

Dirbo nuoširdžiai, negailėdami savęs, nepaisė grėsusių pavojų, nors puikiai suvokė, jog gali žūti. Deja, kartais taip ir nutikdavo. Alytaus Šv. Angelų Sargų bažnyčios šventoriuje yra išskirtinis antkapinis paminklas iš akmenų. Balto marmuro plokštėje rašoma: „A.†A. ŠAULYS MOKYTOJAS JUOZAS BLOZNELIS GIMĘS 1895 V 8 M. LENKŲ  NUŽUDYTAS UCIECHOJ 1923 II 8 M. LAI BŪNA TAU, LAISVĖS KARŽYGI, LENGVA LIETUVOS ŽEMELĖ! XIX ŠAULIŲ RINKTINĖ“. Daugeliui gali kilti klausimas, kodėl mokytojas buvo palaidotas Alytuje, jeigu nužudytas Uciekoje?
Prieš atsakant į šį klausimą trumpa ekskursija po lietuvių kalbos taisykles. Valstybinė lietuvių kalbos komisija pataria naudoti oficialų norminį pavadinimą – Utieka, Ucieka – tarminis variantas. Norminant Lietuvos vietovardžius dėsningų fonetinių tarmiškumų atsisakoma. Šį kartą atsiprašysime komisijos ir naudosime dzūkišką Ucieką. To meto spaudoje, pasakojusioje apie šiuos įvykius, taip pat buvo rašoma Ucieka.

Paminklo atsiradimo istorija

Savaitinis Lietuvos šaulių laikraštis „Trimitas“ 1926 metais išspausdino žinutę „Paminklas didvyriui“. Jos autorius E.Giacintas rašė: „Spalių 17 d. Alytaus kapinėse pašvęstas naujas gražus paminklas, pastatytas ant kapo a. a. šaulio Juozo Bloznelio, kurį prieš penkerius metus žiauriai nužudė lenkai. Paminklas pastatytas Alytaus šaulių pastangomis. Jis panašus į paminklą žuvusiems Karo muziejuje, Kaune. Paminklo šventinimas buvo labai iškilmingas. Dalyvavo šauliai tvarkingoje rikiuotėje, rinktinės valdyba ir centro valdybos atstovas. Prie jauno, be laiko nuo žiaurių priešų rankų žuvusio didvyrio kapo pasakyta kėlios prakalbos. Orkestras sugrojo gedulos maršą.“ Paminklas pastatytas iš Dzūkijos laukuose surinktų akmenų.
Ar dėl autoriaus išsiblaškymo, ar dėl spaustuvės darbuotojo skubėjimo pateiktoje informacijoje įsivėlė netikslumas. Sakoma, jog J.Bloznelis nužudytas prieš penkerius metus, paskaičiavus tai būtų 1921 metai, tačiau tai nutiko 1923 metų vasario 8-osios naktį.

Kai nepasitenkinimas tampa žmogžudyste

Mokytojo J.Bloznelio nužudymas turi savo priešistorę. Tai buvo žmogus, atsidavęs Lietuvai, auklėjęs ir ugdęs naują jos kartą. Lenkijai okupavus Pietryčių Lietuvą, demarkacijos linija ėjo netoli Merkinės (už 8–9 km).
Nuo Varėnos iki Kasčiūnų–Trasninkų kaimų linija ėjo Merkiu, o nuo Trasninkų kaimo iki Grovos upelio ir pro Uciekos kaimą iki Nemuno. Uciekos kaimas nuo demarkacijos linijos buvo nutolęs vos kelis kilometrus.
Uciekos kaimo pavadinimas kildinamas iš bendrinio slavų kilmės žodžio: gudų ucecha, lenkų uciecha, reiškiančių „linksmybė, džiaugsmas, paguoda“. Tačiau tuo metu šiame kaime nebuvo nei džiaugsmo, nei linksmybių, o guodė gyventojai tik vieni kitus. Jame dažnai vykdavo lenkų karių plėšikavimai. 1922 metais Uciekoje buvo įkurta pradžios mokykla. Rugsėjo 1 dieną jos vedėju paskirtas Juozas Bloznelis.
Savo prisiminimų knygoje „Manoji Dzūkija“ buvęs Alytaus miesto ir apskrities pradžios mokyklų inspektorius Jonas Miškinis rašė, jog su J.Blozneliu susipažino 1921 metais Merkinėje, kai šis mokytojavo pradžios mokykloje.
„Merkinė buvo ką tik iš lenkų karių atkovota, tai liūdnai ir skurdžiai atrodė, ypač pradžios mokyklos patalpos: durys išdaužytos, langai perpus lentgaliais užkalti, vėjas švilpė, šiluma klasėj nesilaikė. Tačiau jis dirbo su dideliu entuziazmu ir pasiryžimu. Mokykloj buvo per 100 mokinių, kurie vienoj klasėj nesutilpdavę. Todėl dirbo dviem pamainomis: jaunesnius skyrius mokė iki pietų, po pietų – vyresnius. Vakarais, 6–9 val., mokė suaugusį jaunimą, kuris čia gerokai buvo nutautęs.“  
Merkinėje įkūrus vidurinę mokyklą, anot J.Miškinio, J.Bloznelis jam pasakė, dabar pagausėjo inteligentų būrys ir jo čia darbas baigtas – esą pasiryžęs mokyklą įsteigti prie administracijos linijos, Uciekos dvare.
Kitų šaltinių teigimu, patys Uciekos gyventojai panoro įkurti mokyklą ir jos mokytoju prašė tapti J.Bloznelį. Jis ne tik mokė vaikus, tačiau daug dėmesio skyrė kultūrinei veiklai. Mokyklos įsteigimas itin siutino lenkų pasienio sargybinius.
1923 metų vasario pradžioje J.Bloznelis su mokiniais ruošėsi Vasario 16-osios minėjimui. Vakarais repetavo patriotinį vaidinimą.
Vasario 7 dieną apie 23 valandą baigus repeticiją, mokiniai išsiskirstė po namus, mokytojas nuėjo miegoti. Apie 3–4 valandą nakties į Uciekos dvarą įsiveržė lenkų kareiviai. Pirmiausia įsibrovė į J.Bloznelio kambarį ir jį suėmė.
„Paskum kitame kambaryje rado apsinakvojusius žydus, kuriuos apmušė, nurengė ir pusnuogius paliko. Taip pat norėjo paimti vieną dvaro kumetį, bet tam nors sužeistam pasisekė pasprukti. Mokytojui J.Blozneliui nedavė nei apsirengti, nusivarė su savimi.“
Apie šį įvykį visi sužinojo ryte, kilo sąmyšis, vietos inteligentai ir šauliai nerimavo dėl J.Bloznelio likimo. Pradėjo sklisti gandai, kad jį gal išgabeno į Lenkiją ar į kalėjimą Gardine.
Išgąsdinti įvykio liudytojai pasakojo, jog nusikaltimą įvykdė „triukšmingai besilauždami pro langus ir duris ginkluoti lenkų kareiviai, kurių buvo apie 20 žmonių. Visi jie buvo apsitaisę karinėmis lenkų kepurėmis su arais, kariniais mundurais su kariniais ženklais, tik užsivilkę ant viršaus civilinius drabužius.“ Kiti kalbėjo, jog buvo tiesiog „civiliais persirengę lenkų kareiviai“.
Dienos bėgo ir blėso viltis, kad J.Bloznelis yra gyvas. Po kelių dienų neutralios zonos gyventojai perdavė žinią, jog tą naktį buvo girdėti kankinamo mokytojo dejavimai. J.Bloznelį lenkų kareiviai pervedė per demarkacijos liniją, nusivedė lik Žiogelių kaimo ir nužudė šūviu į galvą. Kūną pakišo po Nemuno ledu. Gegužės 11 dieną jo kūnas pastebėtas užkliuvęs už Alytaus tilto lytlaužos. Buvo tik su apatinius baltiniais, basas, ant kūno matėsi kankinimų žymės. Gegužės 13 dieną iškilmingai palaidotas Šv. Angelų Sargų bažnyčios šventoriaus kapinėse. Tarpukariu šiandieninė Bažnyčios gatvė pavadinta Juozo Bloznelio vardu, joje buvo pastatytas mokytojui atminti kryžius.

Mokytojas Juozas Bloznelis

J.Bloznelis gimė 1895 metais gegužės 8 dieną Alytaus apskrityje, Merkinės valsčiuje, Ryliškių kaime. Tėvai buvo pasiturintys ūkininkai. Būdamas devynerių, 1904 metų rudenį, su trimis jaunesniais broliais liko našlaičiais. Užsikrėtęs dėmėtąja šiltine mirė tėvas.
Mokėsi Merkinės dviklasėje pradinėje mokykloje, vėliau – kiek leido sąlygos, namuose. Nemenką vaidmenį J.Bloznelio lavinime ir asmenybės formavime turėjo jo pusbrolis Julius Bloznelis. Jaunuolis 1906 metais Maskvoje išlaikęs progimnazijos kurso egzaminus 1907 metus praleido Ryliškiuose. Mokė kaimo vaikus. Jo dėka 1911 metais buvo įkurtas kooperatinis knygynėlis, kiekvienas skaitytojas per mėnesį mokėjo po 10 kapeikų įnašą, kad galima būtų įsigyti naujų knygų. Iki Pirmojo pasaulinio karo jame buvo 300 knygų. Čia lankėsi ir būsimas Uciekos mokytojas.
Vokiečiams užėmus kraštą gyventojai ilgainiui apsiprato su esama padėtimi ir Merkinės apylinkėse suaktyvėjo kultūrinis gyvenimas, buvo kalbama apie mokyklų steigimo arba atgaivinimo svarbą.
Tačiau buvo jaučiamas mokytojų trūkumas, nes daugelis jų pasitraukė į Rusijos gilumą. Tuomet imta kviesti likusius inteligentus ir mokinius, kurie galėtų dirbti mokytojais. J.Bloznelis į šias gretas įsiliejo 1917 metų spalio 20 dieną – Merkinės valsčiuje Druskininkų kaime pradėjo dirbti mokytoju.
Traukiantis vokiečiams vis dažnėjo susidūrimų su lenkais, todėl krašte kūrėsi savigynos būriai. 1919 metais pirmieji Ryliškių partizanų-šaulių būrio kūrėjai buvo Jurgis Čaplikas ir J.Bloznelis, kuris dalyvavo ne viename mūšyje. Alytaus apskrities Švietimo komisijos paskyrimu nuo 1919 metų rugsėjo 20 dienos dirbo Ryliškių kaime. Nuo 1920 metų rugsėjo 15 dienos Merkinėje. Po to – Uciekos kaimo mokykla...
„Lietuvos mokytojas“ rašė, tai buvo „darbštus, rūpestingas, labai sugyvenamas, mokinių mylimas, žmonių gerbiamas mokytojas. Buvo šaulys – veiklus jų organizatorius Ryliškių, vėliau Merkinės būrių. Mokytojas J.Bloznelis ramiai dirbo kultūrinimo darbą Uciekoje“. Jo nuoširdus darbas mokant vaikus, tikėjimas ateitimi ir aktyvus dalyvavimas, kuriant ir ginant atgimusią valstybę, tapo lenkų nepasitenkinimo priežastimi.

Birutė Malaškevičiūtė
Muziejininkė