Medis dzūkų kasdienybėje

Didžiausią Alytaus kraštotyros muziejaus Etnografijos rinkinyje saugomų vertybių dalį sudaro iš medžio pagaminti XIX–XX a. vidurio liaudies buities dirbiniai: tiek kasdien naudoti įrankiai, rykai, indai, baldai, tiek žemės ūkio prietaisai. Mediena, miškas, medžiai – neatskiriama ne tik mūsų krašto žmonių buities, bet ir būties dalis. Glaudų lietuvio santykį su medžiu taikliai apibūdina prof. Libertas Klimka, teigdamas, kad „mūsų tauta istorijos tėkmėje buvo medžiaginės ir dvasinės medžio kultūros kūrėja“. Šiai įžvalgai randame netikėtai daug patvirtinimų.  

Išskirtinė pagarba miškams ir medžiams – būdingas senosios baltų religijos bruožas. IX–XV a. menančiuose istoriniuose šaltiniuose minimi mūsų žemėse augę šventi miškai, alkos ir medžiai, kurie itin saugoti nuo krikščionių. Prof. Marija Gimbutienė šias šventas giraites prilygina savotiškiems draustiniams, „kuriuose norėta išsaugoti visą „žydintį“ gyvenimą“. Baltai tikėjo dieviška nepaliestų miškų galia. Tuose miškuose jie garbino medžius, šaltinius, kalvas, didžiulius akmenis – visa, kas, kaip tikėta, teikia žmonėms jėgų ir stiprybės. Šventos alkos, medžiai minimi ne vieno Lietuvą aprašiusio metraštininko. Unikalu tai, kad vienokių ar kitokių ypatingų senų ąžuolų, liepų, eglių aprašymų aptinkama iki pat XX amžiaus. 

Žmonių sąmonei nuo seno buvo artimas pasaulio skirstymas į vyriškąjį ir moteriškąjį. Šis modelis taikytas ir medžiams. 

yriškiausiais laikyti ąžuolai, uosiai, beržai, moteriškiausios – eglės ir liepos. Vyriškąjį pradą simbolizavo jėga, gyvybingumas, apskrita forma, o moteriškąjį – gyvybės, atsinaujinimo, žydėjimo, vaisių turtingi augalai. Didesnio dėmesio sulaukdavo gumbuoti, sukti, daugiakamieniai medžiai, jie laikyti ypatingais.

Naujoje sodyboje kartu su statomu namu buvo sodinami įvairūs medžiai, vaismedžiai. Kaip teigia dr. Vytautas Tumėnas, sodas – išskirtinis reiškinys, tiesiogiai susijęs su sėsliu gyvenimo būdu, žemdirbyste ir civilizacija. Sodas reiškė ypatingai žmogaus pertvarkytos gamtos lopinėlį – taip, kaip jam buvo gražiausia, patogiausia. Todėl sodo metafora iliustruoja mintį apie tobulumą, idealų, sutvarkytą pasaulį ir yra tokia gyvybinga senuosiuose mituose. 

Miškas žmonėms visada buvo gyvybiškai svarbi išgyvenimo sąlyga. Čia jie rinko maistą – uogas, grybus, riešutus, miške medžiojo, kopinėjo medų, sakino medžius. Girios pasitarnavo kaip saugi priebėga nelaimių, karų metais. Medžiai buvo ir pagrindinė statybinė medžiaga. Be jų neįsivaizduota buities rakandų, darbo įrankių, ūkio padargų gamyba. Šiluma namuose krosnyje spragsint malkoms taip pat buvo dovanota miško. Ir nors gyveno tarp girių, žmonės su medžiais elgėsi atsakingai ir taupiai.

Etnografijos rinkinyje saugomos iš medžio pagamintos muziejinės vertybės – tai rankų darbo indai, įrankiai, žemės ūkio padargai. Šie iš pirmo žvilgsnio paprasti daiktai iškalbingai pasakoja apie medžio panaudojimo tradiciją Dzūkijoje. Dažnai primityvūs savo forma, visgi buvo laiko patikrinti ir maksimaliai funkcionalūs tuo laikotarpiu, kada naudoti. Šiandien jau ne taip paprasta atskirti, iš kokio medžio medienos jie padaryti. Kai kurių iš jų rūšį gali padėti įspėti žievės (jeigu ji išlikusi) spalva, medienos rievės, svoris, spalva, šakelių išsidėstymas. Tačiau daugumos vertybių medieną, kaip ir jos amžių, tiksliai įvardyti būtų galima tik atlikus specialius dendrochronologinius tyrimus. Medžio drožybos meistras Algirdas Juškevičius, apžvelgdamas Etnografijos rinkinyje saugomus medinukus, spėja, kad dalis jų yra pagaminti iš vinkšnos ir guobos – medžių, kurių dar XIX a. Dzūkijoje buvo gausu, tačiau dėl guobų maro, siautusio XIX a. antroje pusėje, beveik neliko. 

Įvairioms reikmėms buvo panaudojama viso medžio mediena. Šakos naudotos labai plačiai – sukapotos malkomis šildė pirkias, iš lenktų šakų gamintos lazdos, kabliai, tiesesnės, su tinkamais atsišakojimais virsdavo šakėmis, krėstuvais šienui, šiaudams krauti, įvairių kitų ūkyje reikalingų įrankių kotais ar dalimis. Plonos ir ilgos eglių šakelės naudotos pynimui, iš jaunų lapuočių medelių viršūnių daryti šakumėliai – priemonės grybams džiovinti. 

Medžio rąstai buvo nepakeičiama statybinė medžiaga – tiek valstiečio pirkia, tiek ūkiniai pastatai buvo mediniai. Baldai, indai, įrankiai dažniausiai taip pat gaminti iš medžio. Kamienų apatinė dalis su kelmu ir keliomis šaknimis atstodavo balaninių (Dzūkijoje vadintų dziedais), mintuvų, vytuvų kojas, o jei kamienas būdavo storas, tikdavo piestoms su gatavomis kojomis skobti. Pirmosios akėčios – svarbus dirvos išdirbimo padargas – taip pat darytos iš medžio kamieno – tai buvo tiesiog šakoto eglės kamieno dalis.

Liepos, gluosnio, karklo, šermukšnio ar žilvičio žievės juostos – karnos – naudotos kasdieniam apavui – vyžoms. Iš karnų daryti pakinktai, pančiai, virvės. Plonesnėmis ir siauresnėmis buvo išpinami rėčių tinkleliai. Paruoštos siauros karnų juostelės buvo susukamos į kamuolius, plačios – į ritinėlius ir laikomos vėdinamoje patalpoje. Viršutinis beržo žievės sluoksnis – tošis – vertinta dėl didelių pritaikymo galimybių: iš jos daryti namuose naudoti indai, sėtuvės, krepšeliai, ja apipinti moliniai indai, gaminti skerdžiaus trimitai, kartais pintos vyžos. Kaip izoliacinė medžiaga tošis dėta ant pamatų, iš jos tekintas degutas, tošies lakšteliai naudoti rašymui. 

Iš medžių šaknų – plonų ištisinių ir skaldytinių spygliuočių – pinti įvairūs indai, pintinės, dažnai jomis buvo perrišamos šiaudų grįžtės gaminant didžiulius indus javams laikyti – karbijas. Dzūkijoje plačiai naudotos ir kadagių šaknys, iš kurių pinti smulkesni, tankesni indeliai. Pynimui naudotos ir vytelės – lanksčios ir plonos karklo ar žilvičio atžalos. Iš jų gamintos pintinės, įvairūs buityje reikalingi indai, lopšiai, riešutinės. 

Lietuvių, kaip ir daugelio kitų tautų, mitologijoje svarbią vietą užima pasaulio-gyvybės medžio vaizdinys: žmogus, norėdamas suprasti visatą ir apibrėžti savo vietą joje, pasaulį bandė įsivaizduoti ir susikurdamas simbolinį medžio įvaizdį. Pasaulio medis apėmė bei įprasmino tris visatos sferas: dangų, žemę ir požemį. Su jo šakomis sietas dangus, dangaus dievai, dangaus kūnai, paukščiai, ugnis, su kamienu – žemė, žemės dievai, gyvuliai, su šaknimis – požemis ir požemio dievai, žuvys, žalčiai, vanduo. Šį įvaizdį, dažniausiai pabrėžiantį vieną pasaulio medžio funkciją – gyvenimiškąją jėgą, amžinybę – geriausiai reprezentuoja gyvybės medis. Pasak tyrinėtojų, pasaulio-gyvybės medžiu buvo reiškiama ir pasaulio kilmės bei augimo idėja. Praeitis sieta su jo šaknimis, ateitis – su šakomis. Pasaulio medis kartu siejo skirtingus gyvųjų ir mirusiųjų, žmonių ir dievų, žemės ir dangaus pasaulius. Lietuvių tautosakoje pasaulio medis gali būti tiek ąžuolas, tiek uosis, obelis, eglė ir kt. Ypač vaizdžiai tai atsispindi tautodailėje. Pasaulio-gyvybės medis ar jo fragmentai – itin dažnas medinių skrynių, spintų, verpsčių, rankšluostinių puošybos elementas. 

Katalogas „Šiaudas, medis, molis, geležis dzūkų kasdienybėje“, kuriame sutilps dalis Etnografijos rinkinyje saugomų muziejinių vertybių, mus pasieks jau šių metų pabaigoje. Knygos leidybą remia Lietuvos kultūros taryba ir Alytaus miesto savivaldybė.

Rasa Stanevičiūtė, 

leidinio sudarytoja, Alytaus kraštotyros muziejaus Etnografijos-ikonografijos skyriaus vedėja