Kokios buvo Alytaus krašto bažnyčių valdos?

Kaip žinome, Lietuva krikštą priėmė 1387 m. Jau 1393 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas nurodė Dauguose pastatyti bažnyčią, kuri, matyt, buvo apdovanota ir žeme su valstiečiais. Tačiau apie tai šaltinių neišliko. 1843 m., per sekuliarizaciją (bažnytinių žemių nusavinimą), Daugų bažnyčia Doškonių kaime turėjo 3, Andriūnų (Varėnos r.) – taip pat 3, Padaugės (Varėnos r.) – 2, Daugų miestelyje – taip pat 2, Papiškių kaime (Varėnos r.) – 10 valstiečių ir 1 daržininko dūmą. Papiškių kaime stovėjo ir Daugų bažnyčios dvarelis (palivarkas), karčema. Be to, Daugų bažnyčia turėjo 8 babilius (grytelininkus, turėjusius tik pirkią bažnyčios žemėje) ir špitolę (prieglaudą). 1843 m. Daugų bažnyčia iš viso turėjo 148 sielas (71 vyrą ir 77 moteris). 1844 m. (po sekuliarizacijos) Papiškių palivarkas turėjo 82 revizines sielas (vyriškos lyties asmenis) ir 776,17 dešimtines (1 dešimtinė – 1,09 ha) žemės (338 dešimtines tinkamos žemės ūkiui ir 100 dešimtinių miško). 

Apie 1425 m. Vytauto iniciatyva bažnyčia buvo pastatyta ir Punioje. 1503 m. Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras jos bažnyčiai ir klebonui išlaikyti padovanojo dvarelį su 7 dūmais, kelis žemės sklypus, 2 karčemas ir dešimtinę (dešimtą dalį pajamų) iš 4 valstybinių dvarų (tarp jų iš Punios, Birštono, Simno). 1747 m. Punios bažnyčios juridikoje (miestelio dalis, kuri priklausė ne miestelio valdžiai, bet bažnyčiai), be karčemos ir klebonijos, buvo 9 dūmai. Be to, 1747 m. Punios bažnyčiai priklausė Silgionys (12 dūmų), Norgeliškės (5 dūmai), Padvariškiai (5 dūmai), Raubonys (6 dūmai), Pušėnai (8 dūmai). Padvariškių kaime buvo ir bažnyčios dvarelis. 1795 m. Punios bažnyčiai priklausė juridika Punioje (12 dūmų), Mišiškės (2 dūmai), Silgionys (10 dūmų), Raubonys (10 dūmų), Padvariškiai (8 dūmai), Norgeliškės (6 dūmai), Pušėnai (11 dūmų), Makniškės (5 dūmai).

Be to, bažnyčia Padvariškių ir Miknolesų kaimuose turėjo dvarelius. Prie paties klebono gyveno 13 tarnų ir darbininkų. 1795 m. bažnyčios valdose iš viso gyveno 219 baudžiauninkų ir 31 laisvasis. 1844 m. buvusiose Punios bažnyčios žemėse veikė 3 palivarkai ir gyveno 235 revizinės sielos. Palivarkai ir valstiečiai turėjo 1455 dešimtines žemės (1323 dešimtines tinkamos žemės ūkiui, 114 dešimtines miško).

1767 m. buvo pastatyta Butrimonių bažnyčia, kuri filijos teisėmis priklausė Punios bažnyčiai. 19 a. 1 pusėje Punios bažnyčios klebonas Butrimonių filijalistui mokėjo 100 rublių sidabru ir 25 rublius už butą. 1795 m. prie Butrimonių bažnyčios veikė špitolė. Butrimonių parapija buvo įkurta tik 1901 m.

16 a. į bažnyčių statybas bei aprūpinimą turtais įsitraukė ir Lietuvos didikai. 1524 m. didiko Jono Zaberezinskio iniciatyva buvo pastatyta Alytaus bažnyčia (1818 m. jos vietoje buvo pastatyta Šv. Liudviko bažnyčia), kuriai jis padovanojo 2 karčemas. Manoma, tuo metu prie bažnyčios galėjo būti įkurta ir parapinė mokykla. 1775 m. Alytaus bažnyčiai priklausė Skraičionių dvarelis ir kaimas (14 dūmų). 1811 m. Skraičionys turėjo 18 dūmų, 4 daržininkus ir 73 revizines sielas. 1843 m., per sekuliarizaciją, Skraičionių dvarelis turėjo 1 palivarką, 66 revizines sielas ir 428 dešimtines žemės (403 dešimtines tinkamos žemės ūkiui ir 25 dešimtines miško).   

16 a. bažnyčių statyba persimetė ir į Užnemunę. 1520–1526 m. aukščiau minėto Jono Zaberezinskio iniciatyva buvo pastatyta mūrinė Simno bažnyčia (pirmoji katalikų bažnyčia Užnemunėje). Jai išlaikyti buvo padovanoti 4 valstiečiai, karčema Simno miestelyje, dešimtinė nuo Simno ir Metelių dvarų pajamų, trys laukai, taip pat suteikta teisė naudotis Simno dvaro mišku, teisė žvejoti Simno apylinkių ežeruose, teisė medžioti Simno dvaro miškuose, teisė malti grūdus Simno dvaro malūne ir kitos smulkesnės privilegijos. 1775 m. bažnyčios juridikoje Simne buvo 10 valstiečių dūmų, klebonija, 2 privatūs namai, 1 užvažiuojamasis kiemas. Be to, bažnyčiai dar priklausė Kaimynų kaimas (1747 m. turėjo 7 dūmus).

1744 m. buvo pastatyta Krokialaukio bažnyčia, 1759 m. – įkurta parapija. 1765 m. Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stanislovo Augusto Poniatovskio įsaku jos klebonui buvo skirtas išlaikymas natūra ir pinigais, t.y. paskirta 3 statinės (1 statinė – 407 litrai) rugių, 5 statinės miežių, 8 statinės avižų, 1,5 statinės kviečių, 0,5 statinės žirnių, 1 statinė grikių, 1 liepinė sviesto, 1 kapa (1 kapa – 60 vienetų) sūrių, 30 vežimų šieno, 1 margas žemės daržui, 100 auksinų mėsai pirkti, 300 auksinų algos, malka iš Krokialaukio dvaro.

Manoma, apie 1718–1719 m. buvo pastatyta Miroslavo bažnyčia, kuri filijos teisėmis priklausė Alytaus parapijai. 1763 m. Antano ir Teresės Važinskų iniciatyva Miroslave buvo įkurtas ir marijonų vienuolynas. Važinskai vienuolynui išlaikyti skyrė 30 000 auksinų fundaciją. Prie šios fundacijos vėliau prisidėjo ir kiti apylinkių dvarininkai. Nuo 1781 m. prie vienuolyno veikė pradžios mokykla. Vienuolynas žemės neturėjo. 1864 m. Rusijos valdžia vienuolyną uždarė.

1623 m. Punios seniūno Antano Gonsievskio iniciatyva buvo pastatyta Ūdrijos bažnyčia, kuriai buvo padovanotas Duselninkų kaimas (tuo metu galėjo turėti iki 10 dūmų). Apie 1760 m. bažnyčiai vietoj Duselninkų kaimo buvo duotas Raudonikių kaimas. Prie bažnyčios veikė špitolė. 1784 m. Ūdrijoje bažnyčiai priklausė 2 dūmai, bravoras, 69 margai žemės, Raudonikių kaime – 10 dūmų ir 410 margų žemės.

18 a. pabaigoje Jackavo dvaras ir Vardos palivarkas (70 dūmų) priklausė Pažaislio kamaldulių vienuolynui.

Kaip matyti, 18 a.–19 a. 1 pusėje iš Alytaus krašto bažnyčių turtingiausia buvo Punios bažnyčia (turėjo virš 60 dūmų). Jai turtais niekuo nenusileido Pažaislio kamaldulių vienuolynas. Be to, kamalduliai dar galėjo turėti žemės su valstiečiais ir kitose vietose. Daugų, Alytaus, Simno bažnyčios turėjo maždaug apie 3 kartus mažiau valstiečių nei Punios bažnyčia.

„Neturtingiausios'' buvo Nemunaičio, Ūdrijos  bažnyčios. Apie kitų bažnyčių turtus sunku spręsti. 18 a. pabaigoje turtas vis labiau buvo pradedamas tapatinti ne su žeme, bet su pinigais. Todėl bažnyčios neretai buvo apdovanojamos ne žeme, bet pinigais arba procentais nuo jų. Be to, dvasininkai dar gaudavo pajamų už religinius patarnavimus. Tačiau bet kuriuo atveju bažnyčių klebonui gyveno geriau nei dauguma bajorų. 1796 m. Alytaus krašte vienas turtingiausių dvarininkų buvo Makniūnų dvaro savininkas Jonas Muiželis (turėjo 64 dūmus).

1795 m. Jokūbas Kęstutis Gediminas Alovės dvare turėjo 19 dūmų (su 152 žmonėmis). Dauguma bajorų patys dirbo savo žemę arba buvo bežemiai. Todėl nieko nuostabaus, kad parapijų klebonais siekė būti ir pasiturinčių bajorų vaikai. Didžioji dalis jų buvo sulenkėję, nutolę nuo žemutinių visuomenės sluoksnių. 1795 m., po III Lenkijos ir Lietuvos valstybės padalijimo, didžioji Lietuvos dalis atiteko Rusijai, Užnemunė (su Alytaus krašto dalimi Nemuno kairėje pusėje) – Prūsijai (jai priklausė iki 1807 m.). Jau 1796 m. Prūsijos valdžia sekuliarizavo visų vienuolynų ir bažnyčių žemes, palikdama tik nedidelius žemės sklypus. Rusijos valdžia taip pat pamažu pradėjo ruoštis bažnytinių žemių sekuliarizacijai. Juolab kad pačioje Rusijoje ji buvo atlikta dar 18 amžiuje. Iš pradžių buvo sekuliarizuotos vyskupų ir kapitulų valdos.

1843 m. Rusijos vyriausybė motyvuodama tuo, kad nori dvasininkus atitraukti nuo jų luomui nederančių materialinių rūpesčių, atitraukiančių juos nuo tiesioginių pareigų vykdymo, paskelbė apie vienuolynų ir parapinių bažnyčių valdų sekuliarizaciją; joms buvo palikta tik po 30–33 dešimtines žemės. Sekuliarizacija, nors ir įvykdyta Prūsijos bei Rusijos valdžios, turėjo teigiamą įtaką pokyčiams dvasininkų luomo viduje. Katalikų Bažnyčia, netekusi turtų ir privilegijuotos padėties, buvo priversta suartėti su žemutiniais visuomenės sluoksniais, valstiečiais. Į dvasines seminarijas sumažėjo stojančių bajorų vaikų, padaugėjo valstiečių. Todėl 19 a. 2 pusėje dažnas bažnyčios klebonas ir vikaras buvo ir draudžiamos lietuviškos spaudos platintojas, ir mokytojas. Šiuo atžvilgiu ne išimtis buvo ir Alytaus krašto dvasininkai.

Bažnyčia Padvariškių ir Miknolesų kaimuose turėjo dvarelius. Prie paties klebono gyveno 13 tarnų ir darbininkų. 1795 m. bažnyčios valdose iš viso gyveno 219 baudžiauninkų ir 31 laisvasis. 1844 m. buvusiose Punios bažnyčios žemėse veikė 3 palivarkai ir gyveno 235 revizinės sielos. Palivarkai ir valstiečiai turėjo 1455 dešimtines žemės (1323 dešimtines tinkamos žemės ūkiui, 114 dešimtines miško).

1767 m. buvo pastatyta Butrimonių bažnyčia, kuri filijos teisėmis priklausė Punios bažnyčiai. 19 a. 1 pusėje Punios bažnyčios klebonas Butrimonių filijalistui mokėjo 100 rublių sidabru ir 25 rublius už butą. 1795 m. prie Butrimonių bažnyčios veikė špitolė. Butrimonių parapija buvo įkurta tik 1901 m.

16 a. į bažnyčių statybas bei aprūpinimą turtais įsitraukė ir Lietuvos didikai. 1524 m. didiko Jono Zaberezinskio iniciatyva buvo pastatyta Alytaus bažnyčia (1818 m. jos vietoje buvo pastatyta Šv. Liudviko bažnyčia), kuriai jis padovanojo 2 karčemas. Manoma, tuo metu prie bažnyčios galėjo būti įkurta ir parapinė mokykla. 1775 m. Alytaus bažnyčiai priklausė Skraičionių dvarelis ir kaimas (14 dūmų). 1811 m. Skraičionys turėjo 18 dūmų, 4 daržininkus ir 73 revizines sielas. 1843 m., per sekuliarizaciją, Skraičionių dvarelis turėjo 1 palivarką, 66 revizines sielas ir 428 dešimtines žemės (403 dešimtines tinkamos žemės ūkiui ir 25 dešimtines miško).

16 a. bažnyčių statyba persimetė ir į Užnemunę. 1520–1526 m. minėto Jono Zaberezinskio iniciatyva buvo pastatyta mūrinė Simno bažnyčia (pirmoji katalikų bažnyčia Užnemunėje). Jai išlaikyti buvo padovanoti 4 valstiečiai, karčema Simno miestelyje, dešimtinė nuo Simno ir Metelių dvarų pajamų, trys laukai, taip pat suteikta teisė naudotis Simno dvaro mišku, teisė žvejoti Simno apylinkių ežeruose, teisė medžioti Simno dvaro miškuose, teisė malti grūdus Simno dvaro malūne ir kitos smulkesnės privilegijos. 1775 m. bažnyčios juridikoje Simne buvo 10 valstiečių dūmų, klebonija, 2 privatūs namai, 1 užvažiuojamasis kiemas. Be to, bažnyčiai dar priklausė Kaimynų kaimas (1747 m. turėjo 7 dūmus).

1744 m. buvo pastatyta Krokialaukio bažnyčia, 1759 m. – įkurta parapija. 1765 m. Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stanislovo Augusto Poniatovskio įsaku jos klebonui buvo skirtas išlaikymas natūra ir pinigais, t.y. paskirta 3 statinės (1 statinė – 407 litrai) rugių, 5 statinės miežių, 8 statinės avižų, 1,5 statinės kviečių, 0,5 statinės žirnių, 1 statinė grikių, 1 liepinė sviesto, 1 kapa (1 kapa – 60 vienetų) sūrių, 30 vežimų šieno, 1 margas žemės daržui, 100 auksinų mėsai pirkti, 300 auksinų algos, malka iš Krokialaukio dvaro. 

Manoma, apie 1718–1719 m. buvo pastatyta Miroslavo bažnyčia, kuri filijos teisėmis priklausė Alytaus parapijai. 1763 m. Antano ir Teresės Važinskų iniciatyva Miroslave buvo įkurtas ir marijonų vienuolynas. Važinskai vienuolynui išlaikyti skyrė 30 000 auksinų fundaciją. Prie šios fundacijos vėliau prisidėjo ir kiti apylinkių dvarininkai. Nuo 1781 m. prie vienuolyno veikė pradžios mokykla. Vienuolynas žemės neturėjo. 1864 m. Rusijos valdžia vienuolyną uždarė.

1623 m. Punios seniūno Antano Gonsievskio iniciatyva buvo pastatyta Ūdrijos bažnyčia, kuriai buvo padovanotas Duselninkų kaimas (tuo metu galėjo turėti iki 10 dūmų). Apie 1760 m. bažnyčiai vietoj Duselninkų kaimo buvo duotas Raudonikių kaimas. Prie bažnyčios veikė špitolė. 1784 m. Ūdrijoje bažnyčiai priklausė 2 dūmai, bravoras, 69 margai žemės, Raudonikių kaime – 10 dūmų ir 410 margų žemės.