Ką istorikams pasakoja jautrios nuotraukos iš juodo voko?

– Ar Alytaus kraštotyros muziejaus rinkinyje yra daug su laidotuvių, šarvojimo tradicijomis susijusių nuotraukų ir kaip jos pateko į rinkinį? 

– Tikslaus skaičiaus pasakyti negaliu, tačiau rinkinyje tikrai yra šios tematikos nuotraukų. Dalis jų į muziejų pateko pavieniui, kitos kaip didelių kolekcijų dalis. Visgi dažniausiai tokios fotografijos muziejų pasiekia kartu su žymesnių, kraštui svarbių žmonių fotografijomis – nuo vaikystės iki mirties. Ši tendencija pamažu keičiasi. Muziejininkams ir istorikams vis daugiau dėmesio skiriant kasdienybės istorijos tyrimams, į rinkinius patenka ne tik žymių asmenybių relikvijos, bet ir paprastų Alytaus miesto žmonių gyvenimą atspindinčios fotografijos. 

– Ar žmonės noriai jas perduoda, juk tema labai subtili?

– Vieni jas perduoda muziejui, kiti pasilieka sau arba sunaikina, manydami, kad laidotuvių vaizdai muziejui neįdomūs ar nereikalingi, ar tokių nuotraukų perdavimas muziejui būtų nepagarba mirusiajam. Svarbu suprasti, jog muziejus yra atminties institucija, kurios tikslas – saugoti ir tyrinėti praeities liudijimus. Su visomis vertybėmis, taip pat ir fotografijomis, siekiama elgtis pagarbiai, nepriklausomai nuo to, ar jose užfiksuotos vestuvės, kasdienio gyvenimo akimirkos, ar laidotuvės. 

– Ar tokios nuotraukos gali būti eksponuojamos viešai?

– Jeigu muziejus nusprendžia tokias fotografijas eksponuoti, tai daroma pagarbiai, nesiekiant lankytojo šokiruoti ar išgąsdinti ir atsižvelgiant į užfiksuoto mirusiojo bei jo artimųjų orumą.   Laidotuvių fotografijos  iš tiesų šiandien tampa vis retesniu ir vis mažiau įprastu vaizdiniu, nes laidotuvių tradicijos ir jų vizualinė raiška laikui bėgant stipriai pasikeitė. Tačiau istorikams ir muziejininkams jos yra itin įdomus ir vertingas istorinis šaltinis. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad laidotuvių fotografija yra įvykio dokumentacija, o tokie vaizdai tampa nejaukūs, nepatogūs ar nepriimtini. Vis dėlto istorikai jose gali pamatyti daugybę skirtingų praeities detalių. Tokios tematikos fotografijos liudija ne tik asmens mirtį, bet ir to meto žmonių kasdienybę: kaip buvo rengiamasi, kur šarvojamas velionis, kaip puošiama šarvojimo vieta, kaip organizuojama laidotuvių procesija ir kaip keliaujama į kapines. Jose matyti kapinių aplinka, kapaviečių įrengimas, miesto erdvės ir jų pokyčiai, netgi technologinė raida, pavyzdžiui, kaip karstas būdavo gabenamas iš šarvojimo vietos į kapines. Tokios fotografijos liudija, kaip keitėsi šarvojimo vietos, kuo skyrėsi kaimo ir miesto gyventojų laidotuvės, kokias tradicijas į miestą atsinešdavo iš kaimo atsikraustę ar atkraustyti gyventojai. 

– Laidotuvių fotografavimas – kada jis tapo įprastu?

– Ankstesniais laikais, kai fotografuotis buvo brangu ir rečiau prieinama, laidotuvių nuotrauka kartais galėjo tapti vienu iš nedaugelio išlikusių mirusio žmogaus atvaizdų. Laidotuvių fotografijos netgi būdavo režisuojamos – sustodavo šeima, artimieji, kolegos ir kiti laidotuvių dalyviai. Išsiskiria žymesnių žmonių laidotuvės, kurios dažnai būdavo gausiai fotografuojamos. 

– Kas būdinga tarpukario vaizdams ir kas sovietmečiui?

– Tarpukario ir sovietmečio laikotarpių laidotuvių fotografijos labai skiriasi. Iš tarpukario yra išlikę mažiau fotografijų. Jų galėjo būti prarasta per karą ir okupacijas. Tarpukario laidotuvių fotografijose būdingas šarvojimas namuose, puošimas gėlėmis, pavyzdžiui, hiacintais ar pelargonijomis, taip pat spygliuočių šakomis. Jose matoma religinė atributika – kryžiai ir kryželiai. Tuo laikotarpiu paplito ir metaliniai laidotuvių vainikai, kurie išliko svarbiu laidotuvių atributu net ir sovietmečiu. Po Antrojo pasaulinio karo laidotuvių tradicijose vis labiau atsispindėjo sovietinės ideologijos įtaka. Greta religinių simbolių atsirado pasaulietinių ir propagandinių elementų. Ypač tai pastebima žymesnių asmenų laidotuvių fotografijose, kuriose galima išvysti Stalino, Lenino portretus. Vis dėlto vertinant tokias fotografijas svarbu nepamiršti istorinio konteksto – simboliai ir ceremonijos elementai nebūtinai atspindi paties mirusiojo politines pažiūras, labiau valdžios požiūrį į žmogų. Jie gali liudyti ir tai, kaip žmogų vertino aplinkiniai, kokį statusą jam suteikė institucijos ir kaip laidotuvių ceremonija buvo formuojama pagal to meto visuomenės normas bei politinius reikalavimus. Sovietmečiu metaliniai vainikai išliko reikšminga laidotuvių ceremonijos dalimi. Ypač pokariu jie buvo brangūs, todėl vainikų gausa galėjo rodyti ne tik artimųjų pagarbą, bet ir velionio socialinę padėtį. Katalikiškose šermenyse velionio portretui teko konkuruoti su šventųjų paveikslais ir kryžiumi. Per šermenis jis turi gana siaurą informacinę vertę – taip velionis atrodė gyvas.

– Kokių žymių alytiškių laidotuvių vaizdų Yra muziejaus fotografijų rinkinyje? 

– Žymesnių Alytaus žmonių laidotuvių fotografijų yra nemažai, vienas tokių pavyzdžių – garsaus Alytaus chirurgo Stasio Kudirkos (1904–1976) laidotuvės. Muziejuje saugomose nuotraukose užfiksuota ne tik atsisveikinimo ceremonija, bet ir mirusiojo palydėjimas į paskutinę kelionę – prieš karstą nešama fotografija, taip pat sunkvežimio priekaba, papuošta eglaitėmis. Paskui sunkvežimį eina artimieji, pučiamųjų orkestras. Šios detalės leidžia geriau suprasti to meto laidotuvių organizavimo tradicijas ir atsisveikinimo su gerbiamu bendruomenės nariu papročius.

Visą straipsnį skaitykite nusipirkę ar užsisakę „Alytaus naujienas“.

Naujausią laikraštį įsigykite parduotuvėse „Aibė“, „Čia market“, „Iki“, „Maxima“, „Norfa“, „Rimi“ ir kt. Savaitės pradžios spaudinys kainuoja 1 Eur, savaitgalinis – 1,1 Eur, o prenumeruojant visiems metams – iki 80 centų (įskaitant laikraščio pristatymą į namus ar darbovietę antradieniais ir penktadieniais).  Metiniai prenumeratoriai taip pat gaus 30 eurų vertės asmeninių skelbimų (sveikinimų) kuponą, dar šiemet dalyvaus loterijoje, o 2026 m. su laikraščiu sulauks firminio kalendoriaus ir naujo „Alytaus žurnalo“.  Pigiausia prenumeruoti daugelyje parduotuvių veikiančiuose „Perlo“ mokėjimo skyriuose kasdien arba darbo dienomis nuo 9.15 iki 15.15 val. pas mus redakcijoje (Dariaus ir Girėno g. 4, Alytus).  Užsisakyti galite ir pašte, tačiau dėl Lietuvos pašto antkainio – 12 proc. brangiau.