„Jawų“ entuziastas kunigas Egidijus: apie visus nustebinusį pasirinkimą ir vienerias vestuves per metus

Pasuko tėvo keliu

Buvusio vieno pirmųjų Alytaus rajone nebijojusių išsakyti  nuomonę sąjūdiečių, buvusio kolūkio pirmininko miroslaviškio Jono Juravičiaus sūnus Egidijų ir Raimundą pažinojau nuo jų jaunų dienų. Abu buvo šiek tiek padykę, bet visada stengdavosi klausyti tėvų, padėdavo jiems ūkininkauti.

Ir kai baigus vidurinę Egidijui reikėjo rinktis tolesnius mokslus, jis pasuko tėvo keliu – įstojo į tuometę Marijampolės aukštesniąją žemės ūkio mokyklą. J. Juravičiui ši mokykla, jo jaunystės laikais besivadinusi technikumu, kuriame įgijo zootechniko specialybę, buvo pirmoji renkantis profesiją. 

Egidijus šioje mokykloje norėjo mokytis agronomijos, bet tais metais jis vienintelis čia pasirinko tokią specialybę. Tad agronomų specialybė buvo sujungta su zootechnikų ir jam teko mokytis abiejų.

Juravičių vyresnįjį sūnų su žemės ūkiu susijusi specialybė traukė ne vien todėl, kad tokią turėjo tėvas. „Tada mūsų šeima drūčiai ūkininkavo, pagalvojau, įgytos žinios pravers ūkyje. Beje, iš pradžių norėjau stoti į tuometę Daugų žemės ūkio mokyklą, bet į ją paskambinus, paaiškino, kad neverta, nes jau turėjau vairuotojo, traktorininko teises, geriau jau stoti mokytis vien specialybės“, – mintimis į profesinį pasirinkimą nuklydo E. Juravičius.

Kodėl tiesiai į seminariją?

Tačiau po mokslų Marijampolėje Egidijus ūkininkauti kartu su tėvais taip ir negrįžo. „Pasiėmęs diplomą tiesiai nuvažiavau į Kauno kunigų seminariją. Tai buvo staigmena visiems, niekas apie net nepagalvojo. Mūsų artimesnėje ir tolimesnėje giminėje kunigų nėra buvę“, – atviravo dabar jau 25-erius metus kunigaujantis E. Juravičius.

Kodėl gi toks netikėtas posūkis arba tiesiog lūžis nutiko Egidijaus gyvenime? „Kai kažkas pasako, kad jaunuoliai, aštuoniolikos metų baigę mokyklą, yra suaugę, aš niekaip nenoriu sutikti. Bent aš dar buvau vaikiško proto, teisybę pasakius, nelabai buvau apsisprendęs ir kur toliau mokytis. Labai norėjosi padaryti kažką gero, naudingo žmonėms. Man vis prisimindavo mamos tėviškėje, Panevėžio rajone, Vadokliuose, kur aš dažnai leisdavau vasaras, kunigavęs kanauninkas Juozas Janulis. Jis buvo toks šiuolaikiškas, bendraujantis su jaunimu, – jei šokiai nevykdavo kultūros namuose, jis prie savo namų išnešdavo magnetofoną, garso kolonėlę ir jaunimas turėjo kur susirinkti“, – pasakojo Egidijus.

O kunigo tarnystę žmogui E. Juravičius iliustravo paprastu, bet visiems suprantamu pavyzdžiu: „Kai prieš šventes į namus nuneši Švenčiausiąją Komuniją devyniasdešimtmetei, buvusiai bažnyčios choristei, ir pamatai jos nušvitimą, supranti, kad gyvenime esi padaręs teisingą ir naudingą pasirinkimą.“

Mokėsi ne vien seminarijoje

A. a. vyskupas Juozas Žemaitis praktikavo jaunuolių įšventinimą į kunigus Vilkaviškio katedroje. Čia Šv. Juozapo šventėje 2000 metų kovo 19-ąją buvo įšventintas ir E. Juravičius. 

Egidijaus, kaip kunigo, kelias prasidėjo Prienų bažnyčioje. Ir tai buvo labai geras paskyrimas, nes jis toliau tęsė mokslus Vytauto Didžiojo universitete Kaune, čia ėmėsi studijuoti bažnytinę teisę. Tarnystės ir mokymosi vieta – netoli viena nuo kitos.
Kadangi jaunas kunigas šiek tiek mokėjo lenkiškai, besimokant antrame kurse  iš Lenkijos atvykęs Liublino katalikiško  universiteto Teisės fakulteto dekanas pasiūlė vykti studijoms į šį universitetą. „Pagalvojau, kad daugiau tokių pasiūlymų gali ir nebūti, sutikau. Lenkijoje buvo neakivaizdinės studijos. Taip aš įgijau du bažnytinės teisės diplomus – Vytauto Didžiojo universitete magistro ir Liubline – licenciato (akademinis kvalifikacinis laipsnis – A. M.)“, – teigė E. Juravičius.

Egidijus neslėpė, kad bažnytinę teisę baigusių kunigų Lietuvoje nėra labai daug, pavyzdžiui, Alytuje, vadinamoje Vidzgirio bažnyčioje, klebonaujantis Renaldas Janušauskas, jo bendramokslis Kauno kunigų seminarijoje, taip pat baigė bažnytinę teisę Vytauto Didžiojo universitete, o Miroslavo klebonas Miroslav Dovda – Liublino katalikiškame universitete.

Nuo prokuratoriaus iki klebono

Taip jau sutapo, kad Egidijui pasirinkus studijuoti bažnytinę teisę, duris atvėrė kunigų seminarija Marijampolėje. Ir E. Juravičius sulaukė tuomečio Vilkaviškio vyskupo J. Žemaičio pakvietimo seminarijoje dirbti ūkvedžiu prokuratoriumi, o vėliau ir dėstyti kanonų teisę.

„Svarsčiau: eiti ar neiti. Prienų klebonas monsinjoras, Alytaus dekanato dekano Arūno Užupio tėvo brolis Juozas Užupis (jau Amžiną jam atilsį – A. M.) man ir sako: „Eik, daugiau niekas nesiūlys. O į Prienus galėsi grįžti kad ir naktį, priimsiu“. Ketverius metus dirbau seminarijoje, kol ją uždarė. Atvirai pasakius, aš bijojau būti parapijos  klebonu, neturėjau patirties. Tad po seminarijos dirbau vikaru (pagalbininku – A. M.) Marijampolės Šv. Vincento bažnyčioje ir klebonu mažoje šio krašto Patilčių parapijoje, kol buvau paskirtas klebonu į Veisiejus ir nepasigailėjau. Pagaliau supratau, kad aš tinkamiausias Dzūkijoje – čia savo gyvenimu ir dvasia yra man artimiausi žmonės, aš juos žymiai labiau suprantu nei suvalkiečius.“

Ir jau perkėlimas klebonauti iš Veisiejų į Šventežerį nebebuvo toks nerimastingas, nes, anot Egidijaus, supo geraširdžiai dzūkai. O Šventežeryje jau prabėgę dvylika metų savaip įsirėžė į Egidijaus kunigišką gyvenimą.

Jis mena, kaip atvykus klebonauti į šį Lazdijų rajono miestelį kiekvieną gegužės vakarą parapijiečiai rinkdavosi giedoti Marijos litaniją, birželio mėnesį – Švč. Jėzaus Širdies litaniją. Dabar jau nebeliko kam rinktis. Per metus Šventežerio bažnyčioje užregistruojamos tik vienerios vestuvės, o kartais ir jų nebūna. Krikštynų dažniausiai būna tiek, kiek iš šio krašto kilusieji  tokiam sakramentui parsiveža vaikų.

„Kaimai, miesteliai sensta ir nieko nepadarysi. Tačiau nenorėčiau būti didelis pesimistas, nes bažnyčioje, nors ir nedaug, matau jaunų žmonių, geranoriškų, nuoširdžiai tikinčių“, – savo pastebėjimu pasidalijo kunigas Egidijus, dar klebonaujantis ir kitoje Lazdijų rajono, Rudaminos parapijoje.

... 

Visą straipsnį rasite naujausiame laikraščio „Alytaus naujienos“ numeryje, jį įsigiję parduotuvėse „Aibė“, „Čia market“, „Iki“, „Maxima“, „Norfa“, „Rimi“ ir kt. Savaitės pradžios spaudinys kainuoja 1 Eur, savaitgalinis – 1,1 Eur, o prenumeruojant visiems metams – iki 85 centų (įskaitant laikraščio pristatymą į namus ar darbovietę antradieniais ir penktadieniais).  Metiniai prenumeratoriai taip pat gaus 30 eurų vertės asmeninių skelbimų (sveikinimų) kuponą, dar šiemet dalyvaus loterijoje, o 2026 m. su laikraščiu sulauks firminio kalendoriaus ir naujo „Alytaus žurnalo“.  Pigiausia prenumeruoti daugelyje parduotuvių veikiančiuose „Perlo“ mokėjimo skyriuose kasdien arba darbo dienomis nuo 9.15 iki 15.15 val. pas mus redakcijoje (Dariaus ir Girėno g. 4, Alytus). 

Užsisakyti galite ir pašte, tačiau dėl Lietuvos pašto antkainio – 12 proc. brangiau.