Ieva: „Santaika – ne tik adresas, tai – gyvenimas“

– Sakoma, kad gyvenimas kaimo ar miestelio tipo gyvenvietėje, kurios centre stovi bažnyčia, išsiskiria glaudžiu bendruomeniškumu ir ramesniu tempu. Manau, kad Jums, Ieva, yra tekę gyventi ir mieste, bent studijų metais, tad  paminėkite gyvenimo kaimiškoje teritorijoje pliusus ir minusus.

– Visą gyvenimą aš esu kaimo vaikas. Gimiau ir augau Kumečių kaime, vėliau gyvenimas mane atvedė į Santaiką. Tik studijų metais teko paragauti miesto ritmo – mokiausi Kaune, bet jau po pirmo kurso supratau – didmiestis man tik laikina stotelė iki diplomo rankoje. Širdis vis tiek traukė atgal, į Alytaus rajoną.

Su vyru Tadu nuo pat pradžių abu tvirtai žinojome, kad gyvenimas mieste ar bute – ne mums. Norėjome namo, kiemo, erdvės kvėpuoti. Ieškojome sodybos visame rajone, bet kažkokia nematoma jėga vis sugrąžindavo į Santaiką. Ir mums pavyko – įsigijome sodybą būtent čia, įsikūrėme ir gyvename pilnomis džiaugsmo širdimis.

Nežinau kodėl, bet man Santaikos kaimelis nuo seno yra mielas ir kažkuo traukiantis. Čia lankėme bažnyčią, joje su sese buvome pakrikštytos, priėmėme Pirmąją komuniją, Sutvirtinimą. Čia – ir kaimo šokiai, ir vėlesni renginiai, sporto mankštos. 

Ar gyvenimas Santaikoje ramus? Gal kažkam taip ir atrodo, bet tik ne mums, kaimo bendruomenės tarybos nariams. Tikrai čia daugiau veiksmo nei mieste, o bendruomeniškumas – stiprus. Randame apie ką pakalbėti su vėl duris atvėrusiu Alytaus rajono kultūros centro Santaikos skyriumi, su Santaikos parapija ir jos klebonu Miroslavu Dovda, su Krokialaukio seniūnija bei seniūne Gintare Navickiene ir kitais.

Gyvenimas kaime turi savų spalvų – laisvė, gamta, artumas, pažįstami veidai ir jausmas, kad esi reikalingas. Visa tai sukuria pilnatvę. Čia ne tik gyveni – čia kuri, augi ir jauti tikrą ryšį su žmonėmis bei vieta.

– Kas šiandien labiausiai džiugina Santaikos gyventojus ir kas kelia didžiausią rūpestį? Kokios „karštosios“ temos aptarinėjamos prie parduotuvės ar po sekmadienio pamaldų?

– Tiesą pasakius, net nežinau, kokios temos aptarinėjamos. Sąmoningai renkuosi negyventi gandais ar apkalbomis – man daug artimesnis atviras ir nuoširdus pokalbis akis į akį. Jei žmogui reikia pagalbos, patarimo ar palaikymo, visada kviečiu kalbėtis tiesiai. Į kalbas už akių nereaguoju – kartais jos net tampa motyvacija dar daugiau daryti dėl tų, kurie nori, kuriems reikia, kurie vertina. Tad „karštosios temos“ Santaikos kaimo bendruomenėje dažniau sukasi apie planus, renginius ir idėjas – ką dar galime padaryti dėl santaikiškių. 

Kalbant apie tai, kas šiandien labiausiai džiugina Santaikos gyventojus, – pirmiausia paminėčiau atnaujintą Santaikos bažnyčią ir žmonėms labai artimą kleboną Miroslavą. Smagu, kad į mūsų bažnytėlę atvyksta žmonės net iš Alytaus – vadinasi, čia gera. Didelis džiaugsmas ir atnaujintą veiklą pradėjęs kultūros skyrius. Santaikiškiai didžiuojasi aktyviais, bendruomeniškais žmonėmis, iš kurių gimsta tokie kolektyvai kaip „Narpulis“, vokalinė grupė „Gija“. Miela, kad prie kultūros skyriaus išklotos naujos trinkelės, atnaujinta kai kurių gatvių danga. 

– O Santaika, pavyzdžiui, nepretenduoja tapti Mažąja kultūros sostine?

– Kol kas mūsų prioritetai paprasti, bet labai svarbūs – norime, kad Santaikoje būtų ką veikti visiems. Apie Mažosios kultūros sostinės titulą garsiai nesvajojame, bet niekada nesakome „ne“. Žingsnis po žingsnio stipriname savo bendruomenę, kaupiame patirtį, o tada – kas žino?

– Kaip sekasi bendradarbiauti su vietos seniūnija ir savivaldybe? Ar jaučiamas palaikymas sprendžiant infrastruktūros, kelių, apšvietimo, saugumo klausimus?

– Gera bendradarbiauti su Krokialaukio seniūne G. Navickiene. Ji šilta, bendruomeniška ir žmonių poreikiams labai atidi. Kartais žinutę jai tenka parašyti ir vėlesniu paros metu, bet visada sulaukiame reakcijos. Gintarė – tikra bendruomenių jungėja. Jei seniūnijai reikia pagalbos, kreipiasi į mus, jei bendruomenei reikia pagalbos – drąsiai kreipiamės mes. Tas ryšys gyvas ir abipusis.

Alytaus rajono savivaldybėje irgi dirba geranoriški žmonės, kurie kantriai pataria, padeda, ypač vykdant projektines veiklas, – juk ne visada žinome, kaip tiksliai užpildyti paraiškas ar kokius dokumentus pateikti. Kaip visada sakau, visur dirba žmonės. Reikia tik nebijoti klausti, kalbėtis ir bendradarbiauti. Ne viskas įvyksta per vieną dieną, bet svarbiausia, kad esame girdimi.

– Ar į bendruomenės veiklą lengvai pavyksta įtraukti jaunimą ir naujai atsikrausčiusius kaimynus? 

– Pati, kaip minėjau, esu atsikrausčiusi į Santaiką, tačiau, atvirai pasakius, niekada nejaučiau to „naujo žmogaus“ jausmo. Nuo pat pradžių buvau priimta šiltai ir paprastai. Manau, viskas labai priklauso nuo paties žmogaus nusiteikimo. Jei Santaika bus tik vieta, kur grįžti permiegoti, – bendruomeniškumo gal ir nepajusi. Bet jei bent kartą ateisi į renginį, įsitrauksi į projektines veiklas ar tiesiog pasiliksi pasikalbėti po šventės, labai greitai suprasi, kad Santaika – tai ne tik namų adresas, o gyvenimas.

Jaunimo neturime labai daug, bet visi aktyvūs, smalsūs ir noriai įsitraukiantys. Turime jaunimo, kuris beveik niekada neatsisako padėti. Praėjusią vasarą jie prisidėjo dažant bažnyčios tvorą, talkina renginių metu, padeda tvarkyti viešąsias erdves, o sporto šventėse išverda didžiulį puodą grikių košės. 

Šiltuoju sezonu gyvybė pulsuoja atnaujintame sporto aikštyne. Turime krepšinio ir tinklinio aikšteles, vaikų žaidimų erdvę. Žiemą sporto entuziastai renkasi į vadinamąją „štanginę“ – kultūros centro rūsyje esančią sporto salę. Ji gal ir nėra moderniausia, bet tikrai gyva – su treniruokliais ir sportuojančiais žmonėmis.

O visiems, kurie tik neseniai atsikraustė į Santaiką, noriu pasakyti paprastai: į pirmą renginį gal ir nedrąsiai įžengsite, bet į antrą jau eisite kaip savi!

– Savanoriai – bendruomenės variklis. Kaip motyvuojate žmones prisidėti prie bendrų darbų ne už atlygį, o idėjos vardan?

– Pabūsiu nekukli, bet mano nuomone, tikrasis bendruomenės variklis tai Santaikos kaimo bendruomenės taryba. Mūsų stiprybė slypi gebėjime suburti žmones, parodyti, kad kiekvienas gali prisidėti ir būti reikalingas. 

Sąmoningai nemėgstu išskirti pavardėmis, nes kiekvienas prisideda savaip. Vienas stipresnis organizuojant, kitas – techniniuose darbuose, trečias – bendraujant ar kuriant šventinę nuotaiką. Kai visi sudedame savo gebėjimus į vieną vietą, pasiekiame daug daugiau, nei kartais galėjome įsivaizduoti. Todėl motyvacija labai paprasta: darome ne „už kažką“, o dėl savo kaimo, dėl žmonių, dėl jausmo, kad kuriame gyvą, stiprią bendruomenę. Ir tas bendrumo jausmas atperka viską. 

– Santaikoje vyksta protmūšiai, skaitmeninio raštingumo mokymai, juvelyrikos edukacijos, sveikatos stiprinimo popietės. Ar jau atsikratyta stereotipo, kad kaimo bendruomenėms lemta tik „šokti ir dainuoti“? 

– Gal daugeliui gali pasirodyti, kad kaimo „kultūrkėje“ žmonės renkasi tik pašokti ir padainuoti, tačiau Santaikoje tikrai taip nėra. Įvairias edukacines veiklas organizuojame tiek patys, tiek su svečiais, kurie noriai dalijasi ne tik savo patirtimi, bet ir praktiniais užsiėmimais su santaikiečiais. Su jaunimui kasmet rengiame krepšinio ir tinklinio turnyrus, dviračių žygius ir kitas aktyvias veiklas. 

– Ar Santaikoje tikrai visi gyvena taikoje, ar kartais tenka pabūti ir „taikos palaikymo pajėgomis“ tarp kaimynų? Ar kiti kaimai nepavydi jums tokio diplomatiško vardo? 

– Tikiuosi, kad Santaikos kaime visi gyvena taikoje, pyktį paliekame už durų ir stengiamės situacijas spręsti čia ir dabar, o ne žaibuoti akimis į kaimyną.

– Jūsų bažnytkaimyje pėdsaką palikęs Vytautas Landsbergis-Žemkalnis. Mažai kas žino, kad pirmąjį bažnyčios projektą rengė garsusis modernizmo architektūros Lietuvoje pradininkas V. Landsbergis-Žemkalnis, tačiau dėl lėšų trūkumo vietos meistrai 1929 metais pastatė paprastesnę, medinę bažnyčią, primenančią gyvenamąjį namą. Todėl Kristaus Karaliaus bažnyčia turi unikalų religinį-istorinį paveldą. Kaip jis išnaudojamas telkiant žmones šiandien? 

– Pastaruoju metu valstybės dienų minėjimus, Motinos ir Tėvo dienos šventes, kalėdinius ar kitus proginius sveikinimus dažnai rengiame bažnyčioje po šv. Mišių. Kartu su klebonu Miroslavu organizuojame Šv. Antano Paduviečio bei Kristaus Karaliaus atlaidus. Gruodžio mėnesį, dėl aplinkos rekonstrukcijos prie kultūros namų, kalėdinę eglutę puošėme šventoriuje. Labai džiaugiuosi atnaujinta bažnytėle.

... 

Visą straipsnį rasite naujausiame laikraščio „Alytaus naujienos“ numeryje, jį įsigiję parduotuvėse „Aibė“, „Čia market“, „Iki“, „Maxima“, „Norfa“, „Rimi“ ir kt. Savaitės pradžios spaudinys kainuoja 1 Eur, savaitgalinis – 1,1 Eur, o prenumeruojant visiems metams – iki 80 centų (įskaitant laikraščio pristatymą į namus ar darbovietę antradieniais ir penktadieniais).  Metiniai prenumeratoriai taip pat gaus 30 eurų vertės asmeninių skelbimų (sveikinimų) kuponą, dar šiemet dalyvaus loterijoje, o 2026 m. su laikraščiu sulauks firminio kalendoriaus ir naujo „Alytaus žurnalo“.  Pigiausia prenumeruoti daugelyje parduotuvių veikiančiuose „Perlo“ mokėjimo skyriuose kasdien arba darbo dienomis nuo 9.15 iki 15.15 val. pas mus redakcijoje (Dariaus ir Girėno g. 4, Alytus). 

Užsisakyti galite ir pašte, tačiau dėl Lietuvos pašto antkainio – 12 proc. brangiau.