Ei­gu­lio grum­ty­nės su vil­ku: kaip jos vy­ko?

Be­je, apie šį nu­ti­ki­mą 1927 me­tais ra­šė ir Lie­tu­vos uni­ver­si­te­to do­cen­tas Jur­gis Eli­so­nas. Ta­čiau ir jis rė­mė­si spau­do­je skelb­tais straips­niais, ne­pri­dė­da­mas nie­ko nau­jo, tik pla­čiai ap­žvelg­da­mas vil­kų pa­pli­ti­mą Lie­tu­vos miš­kuo­se ir tau­to­sa­ko­je. J.Eli­so­no pa­teik­tas trum­pas ke­tu­rei­lis la­bai ge­rai at­spin­dė­jo ne­to­li Aly­taus ei­gu­lį pa­si­ti­ku­sį vil­ką:

Vil­kas pil­kas ger­be­nė­tas,

Mū­sų lau­ke ne­re­gė­tas:

Au­sys sta­čios,

Ko­jos pla­čios

Dan­tys kaip var­go­nai.

Ei­gu­lio ir vil­ko grum­ty­nes iš­sa­miai ap­ra­šė „Lie­tu­vos ži­nios“ ir „Lie­tu­va“. Iš šių dvie­jų straips­nių ga­li­ma bu­vo su­si­da­ry­ti iš­sa­mų vaiz­dą: ka­da įvy­ko, kur įvy­ko, kas įvy­ky­je (be vil­ko) da­ly­va­vo, kaip vis­kas vy­ko, kuo bai­gė­si ir ko­kios pa­sek­mės. Jei­gu straips­niuo­se bu­vo su­tar­ta dėl nu­ti­ki­mo da­tos, tai pa­sa­ko­ji­mai, ka­da tai nu­ti­ko (ku­rią va­lan­dą) ir kaip vis­kas vy­ko – ski­ria­si.

„Kaip ei­gu­lis grū­mė­si su vil­ku“

To­kiu pa­va­di­ni­mu straips­nis pa­si­ro­dė po­li­ti­kos, moks­lo, vi­suo­me­nės ir li­te­ra­tū­ros dien­raš­ty­je „Lie­tu­vos ži­nios“. Bu­vo ra­šo­ma (kalba netaisyta): „Va­sa­rio m. 25 d. 9 val. ryt. miš­ke pa­lei gelž­ke­lio til­tą per Ne­mu­ną, tri­juo­se ki­lo­met­ruo­se nuo Aly­taus, apei­nan­ti sa­vo ra­jo­ną ei­gu­lį už­puo­lė vil­kas. Vil­kas grie­bė ei­gu­liui už krū­ti­nės ir pa­ver­tė že­mėn. Ei­gu­lis bu­vo ap­si­ren­gęs kai­li­niais, to­del vil­kas ne­ga­lė­jo iš­kar­to pa­lies­ti kū­no. Par­vir­tus ant že­mės pra­si­dė­jo tarp vil­ko ir ei­gu­lio žūt būt grum­ty­nės. Ei­gu­lis tu­rė­jo ran­ko­se tik laz­dą su ge­le­ži­niu ga­lu. Iš kar­to ei­gu­lis grie­bė vil­kui už kak­lo, pas­kui įki­šo jam į nas­rus al­kū­nę; vil­kas, kiek pa­jėg­da­mas kan­džio­jo ei­gu­lį. Po il­gų, grum­ty­nių ei­gu­liui pa­si­se­kė iš­dur­ti a bid­vi vil­kui akis ir ge­le­ži­niu laz­dos ga­lu su­žeis­ti jam gal­vą. Ga­lų ga­le vil­kas pa­lei­do ei­gu­lį, ku­ris tuoj nu­vy­ko į Aly­taus ap­skri­ties li­go­ni­nę Pas ei­gu­lį smar­kiai su­kan­džio­tos abid­vi ran­kos. Ak­las vil­kas tą pa­čią die­ną bu­vo dar­bi­nin­kų ties gelž­ke­lio til­tu už­muš­tas ir at­ga­ben­tas į ap­skri­ties li­go­ni­nę iš­ty­ri­mui jo krau­jo, nes įta­ria­ma, kad vil­kas pa­siu­tęs. Ei­gu­lis pa­sa­ko­jo, kad jam daž­nai ten­ka su­tik­ti vil­kas, bet kad už­pul­tų, tai tas pir­mas at­si­ti­ki­mas. To­del jis tvir­ti­na, kad vil­kas bu­vo pa­siu­tęs.“

„Im­ty­nės su vil­ku“

Taip sa­vo straips­nį pa­va­di­no vi­suo­me­nės ir po­li­ti­kos dien­raš­tis „Lie­tu­va“: „Va­sa­rio mėn. 25 d. Aly­taus miš­kų urė­di­jos Ne­mu­nai­čių gi­ri­nin­ki­jos 7-tos ei­gu­vos ei­gu­lis Že­ko­nis Pra­nas (57 me­tų amž.) 5 val. ry­tą apei­da­mas jam pa­ves­tą ei­gu­vą (Ka­lis­ba­to miš­ką), ei­da­mas Ne­mu­no kran­te pa­ti­ko vil­ką. Ei­gu­lis ma­ty­da­mas ne­ga­lė­si­ąs pa­bėg­ti ir ne­tu­rė­da­mas šau­na­mo­jo gin­klo, tik laz­dą su už­mau­tu ant ga­lo ru­sų rai­te­lių pi­kės ga­lu, ėmė šauk­ti, ma­ny­da­mas, kad vil­kas pa­bėgs. Vil­kas, iš­gir­dęs riks­mą, puo­lė sta­čiai ei­gu­liui ant krū­ti­nės ir jį par­mu­šė. Ei­gu­lis li­ko apa­čioj vil­ko. Bet jo bū­ta su­ma­naus ir ap­suk­raus. Jis su­spė­jo vil­ką ap­ka­bin­ti glė­bin ap­link spran­dą ir po kiek lai­ko var­gais ne­ga­lais iš­si­ri­to iš po vil­ko, pa­si­ris­da­mas jį po sa­vim. Sku­biai įgrū­do ran­ką vil­kui ger­klėn ir taip su juo  ban­dė ko­vo­ti. Vil­kas jam smar­kiai su­kram­tė abi ran­kas iki pe­čių. Ei­gu­lis šau­kė pa­gal­bos. Bet, de­ja, bu­vo dar anks­ti, nie­kas ne­at­si­lie­pė į jo šauks­mą. Tuo­met ei­gu­lis su­grū­do vil­kui į ger­klę sa­vo laz­dą. Ke­le­tą kar­tų su­tra­ti­nęs dan­ti­mis vil­kas ga­lą laz­dos at­kan­do, ir ge­le­ži­nis pil­kės ga­ba­las li­ko vil­ko ger­klėj. Ei­gu­lis jau ma­tė, kad pa­gal­bos ne­su­lauks ir vie­nam ar ant­ram teks pa­au­ko­ti sa­vo gy­vy­bę.

Pas­ku­ti­nė­mis jė­go­mis grie­bė­si jis pirš­tais dras­ky­ti vil­kui akis. Ne­tu­rė­da­mas jo­kio ašt­raus daik­to – net pei­lio, jau ne­ži­no­jo kas da­ry­ti ir pa­li­kęs vil­ką iš­dras­ky­to­mis aki­mis lei­do­si bėg­ti vi­sas kru­vi­nas, ir ap­taš­ky­tas vil­ko sei­lių pu­to­mis. Tuo me­tu jo­da­mas pa­ne­mu­ne II nuo­va­dos po­li­cis­tas Re­mei­ka jau bu­vo gir­dė­jęs šauks­mą ir lė­kė pa­gal­bon. At­jo­jęs į vie­tą, kur bu­vo gir­dė­jęs riks­mą, pa­ma­tė jau Ne­mu­nu vil­ką be­plau­kiant. Mat, ir jis lei­do­si bėg­ti, kai ei­gu­lis nuo jo pa­bė­go. Bū­da­mas ak­las pa­te­ko į van­de­nį. Po­li­cis­tas pa­lei­do tris ar ke­tu­ris šū­vius ir vil­ką nu­ko­vė. Ei­gu­lis Že­ko­nis Pra­nas bu­vo at­vež­tas Aly­taus ap­skri­ties li­go­ni­nėn, kur bu­vo su­teik­ta pa­gal­ba. Dėl įta­ri­mo, ar vil­kas ne­bu­vo pa­siu­tęs, jis li­ko par­vež­tas į Aly­taus li­go­ni­nę pa­da­ry­ti ana­li­zei. Su­bė­go dau­gy­bė žmo­nių pa­si­žiū­rė­ti vil­ko. Sa­ko, kad to­kio di­de­lio nie­kas nė­sąs ma­tęs.“ 

Bi­ru­tė Ma­laš­ke­vi­čiū­tė

Mu­zie­ji­nin­kė