Dviguba Virginijos premjera: scenoje ir autorinėje ekskursijoje

– Virginija, ar pati esate alytiškė?

– Šiuo metu vadinu save alytiške, tačiau esu kilusi iš Alytaus rajono, užaugau sodyboje, kur daug medžių, todėl iki dabar puoselėju itin stiprų ryšį su gamta. Todėl šiuo metu mieste gyvenu dėl patogumo, bet, vos atradusi laisvesnę minutę, atsiduriu sodyboje, kurioje visuomet turiu ką veikti. Puoselėju aplinką su malonumu ir tą stengiuosi daryti taip pat ir kūrybiškai. Mat mano gyvenimo misija – palikti pasaulį bent šiek tiek gražesnį, negu radau.

– Papasakokite prašau apie save, kokioje mokykloje mokėtės, ką gyvenime veikiate.

– Alytuje esu baigusi Dailiųjų amatų mokyklą, medžio specializaciją. Prasmingi metai buvo ten praleisti, mat gavau ne tik amatą, bet sutikti mokytojai patapo ir gyvenimo mokytojais.Jie įkvėpė savo gyvenimo būdu pasilikti gyventi Alytuje ir kurti čia. Vėliau meno studijas tęsiau Kaune, ant Pelėdų kalno, Kauno kolegijos Justino Vienožinskio menų fakultete. Nors tais laikais būta nemažai skeptikų, sakiusių, kad iš meno sunku išgyventi, kad reikia rinktis praktišką specialybę, pasiklioviau prigimtimi ir pasirinkau puoselėti savo talentą. Dėl šio sprendimo niekada nesigailėjau. Mat kūrybiškumą puoselėju kasdien, net kurdama savo namus. O specialybę pakeisti ir prisitaikyti prie darbo rinkos šiandien jau taip įprasta. Jau nebe tie laikai, kai vienoje darbovietėje pradirbama visą gyvenimą. Žmonės ieško platesnių galimybių, asmeninio tobulėjimo, savirealizacijos galimybių. Ieškau savęs ir aš. Pardavinėjau gražius daiktus indų ir dovanų parduotuvėje, rankų darbo kūrinius tautodailės salone „Dzyvai“, dirbau floriste. Paskutinė darbovietė buvo Birštono muziejuje, kur pristatinėjau ekspozicijas ir krašto istoriją. Ten taip pat būta kūrybinių išraiškų. Pavyzdžiui, sukūriau Stanislovo Moravskio atminimo sienelę su jo bareljefu jurginų fone (mat jis pirmasis juos parvežė į Lietuvą ir išpopuliarino), taip pat atradau gidavimo profesiją! Nors daugiau esu vedusi ekskursijų Birštono muziejuje, o Alytuje tik vieną, planuose – jų pravesti daugiau. Šiuo metu kuriu autorinę ekskursiją „Kodėl turime didžiuotis savo miestu“. Labai tikiuosi dar šiemet su ja startuoti! Galiausiai atsidūriau teatre „Aitvaras“. Nors ši veikla dar labai nauja mano gyvenime, žinau, kad ji mane išmokys daug naujų dalykų, kurie man pravers visą likusį gyvenimą. Pavyzdžiui, drąsos, pasitikėjimo ir jautresnio vaiko pasaulio pajautimo.

– Esate laimėjusi Alytaus jaunųjų menininkų stipendiją, sukūrėte bareljefą „Kaukė“. Tačiau dabar lyg ir nutolote nuo vizualių menų?

– Nepaisant to, kad kartais teko dirbti ir ne itin su kūryba susijusius darbus, stengiuosi jos neapleisti laisvu metu. Kad ir kaip man patinka medis, kaip medžiaga, prie jo negrįžau. Gal kada nors. Šiuo metu ieškau fiziškai lengviau apdorojamų medžiagų. Taip atsirado „Kalbančios sienos“. Tai mano veikla, kurios net nepavadinčiau menu, labiau meninis dekoras. Prasidėjo nuo lipdymo ant sienų, bet būta ir eksperimentų. Pavyzdžiui, šviestuvai, vazonai, net gėlių fontanas – mano kiemo pasididžiavimas. Viskas iš to siekio, kad mane suptų dekoratyvūs ir išskirtiniai daiktai. Tuomet atsiranda ir kitų, norinčių mano darbų. Ir taip, buvo labai smagu laimėti Alytaus jaunojo menininko stipendiją. Miesto teatre sukuriau bareljefą „Kaukė“. Tai, ko gero, didžiausias savo dydžiu mano lipdinys. Jame norėjau pavaizduoti kuo daugiau skirtingų charakterių ir emocijų. Man tai buvo didelis laimėjimas ir stimulas nesustoti. Todėl kasmet, laukiamiausio metų renginio – teatro nakties „ComMoonA“ metu, ją aplankau. Visuomet stengiuosi atrasti kelias minutes su ja pabūti. Taigi mano vaikas...

O šiuo metu nebelipdau. Ot nelimpa prie rankų, nors tu ką! Turiu krūvas idėjų, bet jos jau kitokiomis technikomis, iš kitų medžiagų. Vyksta žmogaus gyvenime kaitos, kurių metu kinta skonis, estetinis poreikis. Manau, reikia savęs nespausti, įsiklausyti, nes visas tas sukurtas grožis keliauja iš širdies. Sakoma, įkvėpimas niekada neateina tiesiog gulint ant sofos. Įkvėpimas ateina bedarant. Tiesa. Bet jeigu nėra kūrybinės nuotaikos, geriau nieko nedaryti, nes rezultatas tikrai nedžiugins.

– Patirtis teatre – ar nauja, ar esate jau bandžiusi jėgas scenoje?

– Visuomet buvau teatro gerbėja. Visuomet lankymasis teatre jaudindavo ir džiugindavo. Bet profesionalios patirties neturiu. Tiesiog ieškojau darbo, o pamačius, kad lėlių teatras „Aitvaras“ ieško aktoriaus, nedvejojau pabandyti. Nors tuo metu turėjau progą gauti „normalų“ etatinį darbą, pasirinkau galimybę tobulėti šioje srityje, gastroles, bendraminčių bendruomenę. Nusimato aktyvus periodas, keliaujant su spektakliais po visą Lietuvą, tad to labai laukiu! Neslėpsiu, dvejojau, ar sugebėsiu, bet draugų buvau paskatinta ir padrąsinta. O į kolektyvą buvau priimta labai šiltai ir draugiškai, esu kantriai mokoma man naujų sceninių taisyklių ir aktorinių principų. Ir tikrai, kartais tenka įsitikinti koks tas žanras sudėtingas. Nors ir labai žavus. Labai džiaugiuosi, kad Alytuje yra toks teatras, jau skaičiuojantis trečią dešimtmetį, ko gero, kiekvienas su juo užaugome. Bet šiandien jo veikloje matau dar didesnę ir ypatingą prasmę – vaikai priversti padėti telefonus ir planšetes ir stebėti tikrą, jiems sukurtą, pasaką. Kur jų laukia rankomis sukurtos meniškos lėlės ir dekoracijos ir emocingas, širdimi išjaustas vaidinimas. O rasti kelią į vaiko širdutę ir yra tas didysis menas, kurio dabar ir mokausi. Tad kol kas mano misija tapti kuo išraiškingesne ir drąsesne aktore ir mokytis iš profesionalų.

Tiesą pasakius, ne ką žinojau apie šio teatro veiklą, mat pati vaikų neturiu, neteko lankytis ir Lėlių kambaryje. Tik pradėjus vaidinti, pamačiau, kokia įdomi ir kūrybiška virtuvė slepiasi čia, Alytuje, teatro patalpose. Būtinai įtrauksiu šio teatro istoriją ir į savo autorinės ekskursijos programą!

– Lėlių teatras Jums įdomus žanras? Koks spektaklis pastaruoju metu įstrigo atmintin?

– Tiesą pasakius, visuomet maniau, kad lėlių spektakliai tik vaikams. Gal tiesiog nebuvau jų daug mačiusi. Mano minėtos Com•Moon•A teatrinių įvykių sesijos metu prieš keletą metų teko lankytis Kauno Valstybinio lėlių teatro spektaklyje suaugusiems „Dievų miškas“. Ir tai buvo vienas įtaigiausių spektaklių, kuriuos teko matyti. Ta lėlių įvairovė tokia charakteringa ir įtaigi emocinio perteikimo priemonė. Negailint ironijos, spektaklyje vaizduojami koncentracijos stovyklos prižiūrėtojų ir kalinių santykiai, sekinantys darbai, bausmės, mirtys… Lėlės gigantiškos ir visai mažutės, pačios įvairiausios! Tokia jautri ir meniška išraiška! Iki dabar jaučiu tą jaudulį ir paliktą įspūdį, kuris tiesiog neišdildomas. Kadangi vaikystės matytų spektaklių jau nebepamenu, šis buvo pirmas ryškus įrodymas, ką iš tiesų gali šis žanras. Na, o mūsų spektakliai skirti mažiesiems žiūrovams, kurie ne tik linksmi, praskaidrinami nuotaikingomis dainelėmis, bet ir mokantys vertybių, auklėjantys, edukuojantys, nestokojantys geros nuotaikos ir šmaikščių juokelių.

Visą straipsnį rasite naujausiame „Alytaus naujienų“ numeryje.

Laikraštį įsigykite parduotuvėse „Aibė“, „Čia market“, „Iki“, „Maxima“, „Norfa“, „Rimi“ ir kt. Savaitės pradžios spaudinys kainuoja 1 Eur, savaitgalinis – 1,1 Eur, o prenumeruojant visiems metams – iki 80 centų (įskaitant laikraščio pristatymą į namus ar darbovietę antradieniais ir penktadieniais).  Metiniai prenumeratoriai taip pat gaus 30 eurų vertės asmeninių skelbimų (sveikinimų) kuponą, dar šiemet dalyvaus loterijoje, o 2026 m. su laikraščiu sulauks firminio kalendoriaus ir naujo „Alytaus žurnalo“.  Pigiausia prenumeruoti daugelyje parduotuvių veikiančiuose „Perlo“ mokėjimo skyriuose kasdien arba darbo dienomis nuo 9.15 iki 15.15 val. pas mus redakcijoje (Dariaus ir Girėno g. 4, Alytus).  Užsisakyti galite ir pašte, tačiau dėl Lietuvos pašto antkainio – 12 proc. brangiau.