Draugo atminimui užtraukė ariją

„Itališkos dainos man primena senelį“

„Jis man buvo ne tik senelis, bet ir įkvėpimo šaltinis, ypatingas ne tik savo gerumu ir išmintimi. Senelis ir močiutė (Rima Gavelienė, vokiečių kalbos mokytoja – red.) uždegė noru mokytis kalbų ir tęsti kalbų studijas Vilniaus universitete. Jo smalsumas pasauliui, gebėjimas bendrauti įvairiomis kalbomis atskleidė, kokios svarbios yra šitos žinios“, – sako A. Gavelio anūkė Rūta.

Mėgautis mokymusi ir niekada nesustoti siekiant naujų aukštumų – tai pamokos, už kurias Rūta dėkinga seneliui, o jį iki šiol primena itališkos dainos, skambėjusios Alvydo ir Rimos Gavelių namuose jos vaikystėje.

„Senelis Alvydas būtų be galo laimingas ir pagerbtas, matydamas, kiek šįvakar susirinko jo artimųjų ir kolegų. Mano atmintyje liko akimirkos, kaip senelis išmokė mane važiuoti dviračiu, kaip žaisdavome kamuoliu, žvejojome. Jį matau kaip autoritetą, atrodo, praėjo daug metų, o nuoširdžiai apie jį pagalvoju kasdien. Ir labai ilgiuosi, seneli, jei man girdi, tu mano širdyje“, – kalbėjo anūkė Selina.

„Jis labai mylėjo savo mokyklą“

„Šiandien jau kitoje šviesoje žvelgiame į daugialypę asmenybę ir skausmingai ištariame buvo. Likimas man padovanojo bendravimą ir bendradarbiavimą su Alvydu Gaveliu. Kaip mokyklos direktorius buvo kruopštus, pareigingas, jo vadovavimo metais iškilo priestatas, vyko remontai. Pats visa tai vadino „išoriniais darbais“. Daug energijos, sumanumo reikėjo tobulinant sustiprintą prancūzų kalbos mokymą. Atgavus nepriklausomybę, pradėjo tiesti tvirtą tiltą tarp Lietuvos ir Prancūzijos. Juo keliaujame iki šiol, kai išlydi ir pasitinka jau nematomas direktorius. Ne vienas tada ir šiandien galėtų paklausti: kodėl jis buvo toks? Atsakymas paprastas – labai mylėjo savo mokyklą, iš kurios pakilo gyvenimo skrydžiui ir sugrįžo, kad atiduotų darbingiausius savo gyvenimo metus. Šį darbą dirbo iki paskutinio atodūsio“, – prisiminimais dalijasi Elvyra Biliūtė-Aleknavičienė.

Mokinių kalbininkais neugdė

„Mane visada žavėjo jo žvilgsnis į pasaulį pro tėviškės langą, mokant tiek kalbų. Galvoju, iš kur ta mano simpatija prancūzų kalbai? Nors pats mokiausi vokiečių, savo laiku išsaugojau Šv. Benedikto gimnazijoje grupelę prancūzakalbių. Rodos, kuo čia dėtas Alvydas? Ogi labai dėtas, nes jo požiūris į pasaulį, elegancija, vidinė kultūra be didelių įrodinėjimų bylojo, kad šitas žmogus neklysta savo veikloje ir juo reikia sekti. Apkritai žmonės mokantys prancūzų kalbą man atrodo gražesni ir turtingesni“, – tokios buvusio A. Gavelio kolegos, lituanisto Vytauto Bigailos mintys.

E. Biliūtė-Aleknavičienė pastebi, kad būdamas poliglotas A. Gavelis nesistengė padaryti savo mokinių kalbininkais, o jo darbas nesibaigė pamokomis. Daugelį kartų lydėjo mokinius išvykose į Prancūziją, atverdamas duris į platųjį pasaulį ir praktiškai parodydamas, kodėl reikia mokytis kalbų. „Manau, kad tokio mokytojo mokiniai niekada nepamirš. Mokėdamas daug kalbų, nepaprastai brangino gimtąją kalbą. Kalbėjo aiškiai rišliai išraiškingai, niekada iš jo lūpų nesuskambėjo jokia svetimybė. Gerbė ir mylėjo gimtąją dzūkų tarmę“, – priduria Elvyra.

Linkėjo visiems tokių vadovų

E. Biliūtė-Aleknavičienė pastebi, kad A. Gavelio asmenybėje gražiai derėjo dzūkiškas nuoširdumas, vaišingumas ir intelektualumas, orumas: „Alvydas gerbė žmogų, nepriklausomai nuo jo tautybės, išsilavinimo, socialinės padėties, kiekvienam mokėjo ištarti gerą žodį.“

„Linkiu visiems tokio nuoširdumo ir gerumo vadovų, tokių mokytojų“, – sako buvusi ilgametė 1-os vidurinės ir Dzūkijos pagrindinės mokyklos sekretorė Nanga Petraškienė.

„Džiaugiuosi, kad gyvenime ir darbe turėjau tokį draugą, kolegą, pagalbininką. Bet ne apie jo didelius nuopelnus noriu kalbėti, o apie tą periodą, kai šventės baigdavosi padainavimu, o Alvydas juk turėjo gerą balsą. Tuo metu atsirado „Trys panteros“ ir „Trys tigrai“, o mes pagalvojo – kodėl ne trys liūtai? Vienas jų buvau aš, antras – Alvydas, o trečias Juozas Budrys. Laikas nuo laiko ir rimčiau pasipraktikuodavome, pakankamai gerai pavyko sudainuoti Ūdrio ariją iš operos „Pilėnai“. Pirmas jos posmelis labai tiko Alvydo balso trembrui, bet ir žodžiai jam tiko“, – kalbėjo ilgametis 8-osios vidurinės direktorius Valdas Račkauskas. 

Pakvietęs į sceną Romualdą Ambroževičių, vyrai duetu užtraukė ariją, dedikuotą A. Gavelio atminimui.