Chirurgas Stasys Kudirka: per pirmą darbo dieną Alytuje – trys operacijos, o iš viso – per 30 tūkstančių

Operuodavo tik su „jodo pirštinėmis“ 

Į Alytų S. Kudirka atvyko 1934 m.  rugpjūčio 1 d. dirbti Chirurgijos skyriaus vedėju. Vėliau, prisimindamas savo atvykimą, pasakojo, kad vos atvažiavęs, jau pačią pirmą dieną padarė tris sunkias operacijas: buvo ileus (žarnos nepraeinamumas), trūkęs skrandis ir prakiurusi žarna. Ligoninė, turėjusi 40 lovų, tuomet veikė Pirmame Alytuje, buvusių Saratovo pulko kareivinių medinėse patalpose. Per tris dešimtmečius S. Kudirka atliko per 30 tūkst. operacijų. Jis buvo žinomas dėl itin aukštos kvalifikacijos ir griežtos higienos, turėjo išskirtinį darbo metodą – operuodavo tik su vadinamomis „jodo pirštinėmis“. Tai reiškė, kad jis pusę valandos plaudavo rankas šepečiais, o tada jas dezinfekuodavo jodu. Tai jo sėkmės paslaptis laikais, kai sterilios pirštinės buvo prabanga. Ir jokių pūliavimų. Kadangi chirurgas rankas dezinfekuodavo jodu iki pat alkūnių, jos visada būdavo rudos spalvos. Alytiškiai juokaudavo, kad daktarą Kudirką galima atpažinti iš tolo vien pagal rankų spalvą ir specifinį jodo kvapą, kuris jį lydėdavo visur. 

Narkozei (eteris, lašinamas ant Esmarko kaukės, dengiančios paciento veidą) prireikdavo apie 5 buteliukų. Nemaža dalis eterio tekdavo ne tik operuojamajam, bet ir stovintiems šalia. Didžiausią dėmesį S. Kudirka skyrė operacijos technikai ir pooperacinei slaugai. Operuotų sunkių ligonių nepalikdavo kolegoms ir naktimis. Viską darė pats, net klizmas statydavo, skrandžius plaudavo ir sakydavo: „Tai ne mažiau svarbu už pačią operaciją.“

Patyrė ir baimių

S. Kudirka buvo geras vidaus ligų diagnostas ir dermatologas, traumatologas, pediatras, o tokio pasiruošimo chirurgo darbui, kokį jis turėjo, Alytuje neturėjo niekas. Darė visas pilvo organų, krūties abliacijos (pašalinimo), „varlės kojos“ operacijas. Operavo šleivapėdystę, „kiškio lūpas“, „vilko gomurius“, šalino nesveikus dantis. Vos ne kasdien darė strumos operacijas, rinko ir sistemino operacijų duomenis. Ypač domėjosi ir užsirašinėjo pastebėjimus apie Bazedovo ligą, pasireiškiančią padidėjusiu skydliaukės hormonų kiekiu, galbūt rengėsi rašyti mokslinį darbą. Kudirka pirmasis Alytuje 1939 m. perpylė kraują tiesiai iš donoro recipientui. Jis buvo vienas iš pirmųjų Lietuvoje, pradėjusių sistemingus statistinius gyventojų sergamumo ir mirtingumo tyrimus.

Nors daktaras S. Kudirka garsėjo kaip itin drąsus chirurgas, istoriniame kontekste galima įžvelgti keletą „profesinių baimių“ ar nuogąstavimų: būdamas ligoninės vadovu vokiečių ir sovietų okupacijų metais, jis turėjo nuolat balansuoti, kad apsaugotų personalą ir pacientus nuo represijų ar ligoninės išdraskymo. Tai reikalavo didžiulės psichologinės įtampos. 1939–1944 m. jam teko dirbti itin pavojingomis sąlygomis, keičiantis valdžioms ir frontams. Būdamas ligoninės vadovu, jis turėjo ne tik operuoti, bet ir saugoti įstaigą nuo išdraskymo ar vokiečių bei sovietų kariuomenių savivalės. 

Pasakojama, kad daktaras pas pacientus vykdavo bet kuriuo paros metu ir bet kokiomis sąlygomis – ar tai būtų pūga, ar naktis. Alytiškiai jį prisimindavo kaip žmogų, kuris tiesiog gyveno ligoninėje. Jis dažną naktį skubėjo į ligoninę, kartais tik tam, kad patikrintų, ar budintis personalas nemiega ir ar pacientams nieko netrūksta. Šie „naktiniai vizitai“ laikydavo visą ligoninę nuolatinėje parengtyje.

„Aš esu Kudirka, o Kudirkos neparsiduoda“

S. Kudirka vengė viešumo ir asmeninio išaukštinimo. Manoma, kad jis bijojo ne nesėkmių, o labiau „tuščio garbėtroškos“ įvaizdžio, todėl visą energiją skyrė tik praktiniam darbui. Elvyra Biliūtė-Aleknavičienė kartu su buvusiu Alytaus ligoninės vadovu, a.a. Juozu Jakučiu ligoninės veiklos šimtmečiui parašytoje knygoje „Prakalbintas šimtmetis“ pastebi: „S. Kudirka buvo įvairiapusio talento žmogus, kuris turėjo ir mokslininko gebėjimų. Tai liudija ir jo parašyti straipsniai. Gal istorinis laikmetis nulėmė, o gal jis pats apsisprendė būti tik gydytoju chirurgu. Ir gerai, kad taip buvo.“ 

... 

Visą straipsnį rasite naujausiame laikraščio „Alytaus naujienos“ numeryje, jį įsigiję parduotuvėse „Aibė“, „Čia market“, „Iki“, „Maxima“, „Norfa“, „Rimi“ ir kt. Savaitės pradžios spaudinys kainuoja 1 Eur, savaitgalinis – 1,1 Eur, o prenumeruojant visiems metams – iki 80 centų (įskaitant laikraščio pristatymą į namus ar darbovietę antradieniais ir penktadieniais).  Metiniai prenumeratoriai taip pat gaus 30 eurų vertės asmeninių skelbimų (sveikinimų) kuponą, dar šiemet dalyvaus loterijoje, o 2026 m. su laikraščiu sulauks firminio kalendoriaus ir naujo „Alytaus žurnalo“.  Pigiausia prenumeruoti daugelyje parduotuvių veikiančiuose „Perlo“ mokėjimo skyriuose kasdien arba darbo dienomis nuo 9.15 iki 15.15 val. pas mus redakcijoje (Dariaus ir Girėno g. 4, Alytus). 

Užsisakyti galite ir pašte, tačiau dėl Lietuvos pašto antkainio – 12 proc. brangiau.