Archyvarė Neringa: „Mokyklinė svajonė buvo tapti archeologe ir atrasti savąją Troją“

– Kokie sentimentai Jus sieja su gimtuoju Alytumi? 

– Alytų laikau savo gimtuoju miestu, nors gimiau Lazdijuose. Visiškai mažytę tėvai atsivežė į Alytų. Tai miestas, kuriame aš užaugau ir baigiau mokyklą. Sugrįžimai iš Vilniaus retėjo, nes sostinė ir pasaulis įtraukė… bet yra vienas požymis, kurį visam laikui įgijau Alytuje ir pagal kurį mane identifikuoja Vilniuje. Tai – Alytaus dialektas, išduodantis „priklausomybę“ alytiškiams! Dabar jau tik trumpam atvažiuoju į svečius pakviesta arba stabteliu, lankydama kapus Dzūkijoje. Džiaugiuosi, kad miestas gražėja, atsiveria naujos kultūrinės erdvės. O pamatyti Soutiną ir Modiglianį net specialiai į Audiovizualiųjų menų centrą atvažiavau.

– Kaip prisimenate mokyklinius laikus?  Kiek žinau, mokėtės dabartinėje Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijoje?

– Mano laikais ji vadinosi 2-oji vidurinė. Teko mokytis pradinukų mokykloje prie stadiono, žaliojoje „arklidėje“ bei naujai pastatytame priestate. Įsiminė naminės šlepetės ir žydrų geografijos kabineto grindų šveitimas (sic!). Puiki mokykla miesto centre. Mokykliniai atsiminimai geri, nors buvau ne be nuodėmės, bet mokiausi gerai, aktyvi ir norinti visur dalyvauti. Net po keliasdešimt metų, per klasės susitikimą, stende prie sporto salės mačiau savo pavardę – „nesumuštas“ mano 60 ar 100 metrų bėgimo rekordas! Visada buvau labiau humanitarė. Gerai atsimenu lietuvių kalbos mokytoją Čeginskienę, rusistę – Valaitytę, istoriją dėstė mokytoja Veselgaitė. Įdomi asmenybė, bet man nepatiko jos mokymo stilius – atpasakoti ar mintinai „deklamuoti“ vadovėlio tekstą. Geresni prisiminimai apie istorijos mokytoją Pikūnienę – nagrinėti temą, ieškoti priežasčių, vertinti pasekmes.

– Galbūt Jūsų mokytojai įtakojo profesijos pasirinkimą?

–Mokyklinė svajonė buvo tapti archeologe ir atrasti savąją Troją. Romantiškai galvojau ir apie gido profesiją. Važiuoti į užsienius ar atvykstantiems užsieniečiams parodyti Lietuvą. Drąsi svajonė tiems laikams! Mokiausi vokiečių kalbos, bet mokytoja Večkienė „nuleido“ ant žemės: „Geriausiu atveju tapsi mokytoja kaimo mokykloje“. Vokiečių kalba ir tada nebuvo populiari. O „liaudies priešo“ senelio istorija būtų užkirtusi kelius į užsienius. Nežiūrint to, vienintelis pasirinkimas buvo Vilniaus Universiteto Istorijos fakultetas. Ir iš pirmo karto pavyko įstoti. 

– Esate istorikė, bet nuo pat universiteto baigimo dirbate archyve, tiesa? Archyvaras – reta profesija, kupina stereotipų, labai kruopštus, užsidaręs žmogus, kuris ilgas valandas praleidžia dokumentų saugyklose ir… dienos šviesios nemato.

– Nusistovėję stereotipai – nepaminėjote dulkinų lentynų, juodų rankogalių iki alkūnių ir rūsčių veidų! – mane irgi gąsdino. Bet pamažu įsitraukiau į darbą. Pačiai sau netikėtai tapau archyvare. Išbandžiau visas archyvinio darbo sferas, dirbau įvairiose pareigose. Esu diplomuota istorikė, visuomenės ir istorijos mokslų dėstytoja. Galiu prisipažinti, kad ir dabar aš jaučiuosi daugiau istorikė nei archyvarė. Archyvistika buvo tik viena iš universiteto istorijos mokslo programos disciplinų, ir, tikrai, man ne pati įdomiausia. Tačiau trečiame kurse gavau rašyti kursinį darbą apie vieną iš Lietuvos valstybės istorijos archyve (LVIA) saugomų fondų „Vilniaus gubernijos valdybos statybos skyrius“. Susipažinau su pirminiais šaltiniais (beveik 5 tūkst. XIX a.–XX a. pradžios bylų!), kurie pasakojo apie bažnyčių, vienuolynų, teatrų, ligoninių, tiltų statybas ir remontą visoje Lietuvoje. Kiek įdomybių! „Užkabino“. Kursinis peraugo į „labai gerai“ įvertintą diplominį darbą. Jį recenzavęs prof. M. Jučas, rekomendavo publikuoti. Labai didžiavausi. Taip diplominio darbo vadovas, tuometinis LVIA direktorius dr. D. Būtėnas, „atsiviliojo“ į archyvą. 

– Kokių savybių reikia archyvarui?

– Archyvaro darbas labai kruopštus, reikalaujatis daug kantrybės, kalbų žinojimo: mūsų, t.y. LVIA, XV- XX a. pradžios dokumentai rašyti lotynų, senąja rusų, lenkų, vokiečių (gotišku šriftu) ir kitomis kalbomis. Atkūrus nepriklausomą Lietuvą, savaime suprantama – anglų. Komunikacijai su pasauliu. Teko visas išmokti arba bent jau pramokti. Gal 99 procentų dokumentų yra rankraščiai! Ir į saugyklas tenka eiti.  Šiuo metu visuose Lietuvos valstybės archyvuose saugoma apie 130 kilometrų XIV a. pab. – XXI a. dokumentų! Sustačius bylas vieną šalia kitos – tai kelias nuo Vilniaus iki Kauno ir dar toliau. Archyve istorija matuojama ne tik amžiais, bet ir kitais skaičiais. Tai beveik 17 kilometrų, arti 1,5 milijono fizinių bylų. Dešimtys milijonų skaitmeninių vaizdų ir mikrofilmų kadrų. 

– Beje, o archyvuose dar galima rasti kažką labai įdomaus apie Kovo 11-ąją?

– 1990 m. Kovo 11-oji jau istorija. Tad visi su ta diena, tuo laikotarpiu susiję dokumentai nugulė archyvuose. Pats Kovo 11-osios Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Aktas saugomas seife Lietuvos valstybės naujajame archyve. Retkarčiais jis „iškeliamas“ ir parodomas visuomenei. 

– Kaip šiemet švęsite Kovo 11-ąją, ar turite kokių asmeninių tradicijų, jei ne paslaptis? 

– Be abejonės, Kovo 11-oji yra viena svarbiausių mano ir mūsų valstybės švenčių.  Mūsų seneliai ir tėvai išsaugojo laisvos Lietuvos idėją, o ją įgyvendinti teko mano kartai. Nuo jaunumės buvau žingeidi. Man visada buvo įdomu ne stebėti įvykius iš šalies, o dalyvauti, būti įvykių sūkuryje. Jau nuo 1987 metų Vilnius „budo“. Bendraminčiai įtraukė į tada dar pusiau slaptų grupelių veiklą. Pamenu, kaip A. Juozaitis iš Talino parvežė žinią apie 1988 m. balandžio 13-ąją įkurtą Estijos liaudies frontą. Vėliau buvo vieši besikuriančio Sąjūdžio veiksmai: archyve, kur didžioji dalis darbuotojų buvo ne lietuvių kilmės, įkūriau Sąjūdžio grupę. Mitingai, susirinkimai ir susitikimai buvo tapę kasdienybe. Veiksmas ir „teatras“ vyko gatvėse. Tad savaime suprantama, kad 1990 m. kovo 11-osios vakarą buvau aikštėje prie Aukščiausiosios Tarybos. Buvo neapsakoma euforija. Tačiau tada gal ne visi suprato šio įvykio reikšmę. Šiandieninėje geopolitinėje situacijoje galime įvertinti kokie laimingi mes esame ištrūkę iš tos baisios imperijos nagų, kaip toli mes nuėjome, kiek pasiekėme. Banaliai pasakysiu, mylėkime, vertinkime ir ginkime laisvą Lietuvą. Ir švęskime ją. Ne tik oficialiuose renginiuose. O Kovo 11-ąją mes susitinkame su draugais ir keliame šampano taurę už laisvą Lietuvą. Sveikinu Lietuvą. Sveikinu visus su mūsų švente! 

– Kokių įdomybių archyve galima rasti?

– Mūsų archyve „ilsėjosi“ ir prof. Liudo Mažylio Vokietijos Užsienio reikalų ministerijos politiniame archyve Berlyne atrastas Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Nutarimo originalas lietuvių ir vokiečių kalbomis su autentiškais dvidešimties Signatarų parašais 

Archyvo kolekcijose pasitaiko ir daiktų. Tarp dokumentų radome keletą žąsies ir gulbės plunksnų. Jas bylose pamiršo senieji raštininkai. Plunksnos puikiai rašo ir šiandien. Pergamentai su spalvotomis intituliacijomis (puošnios padidintos pirmosios raidės) ir karališkais antspaudais vaškinėse, varinėse, paauksuotose, medinėse dėžutėse. Tokie eksponatai būtų garbė kiekvienam muziejui, nes savo išvaizda labai vizualūs, o turiniu – labai vertingi mūsų šalies istoriją atspindintys artefaktai. 

Visa tai gali ne tik matyti, bet ir paliesti, užuosti (seno popieriaus ir pergamento kvapas). Tiek informacijos ir pojūčių jokiame kompiuterio ar telefono ekrane to nepamatysi ir nepajausi! Per daugelį metų perskaičiau daugybę įvairių laikotarpių dokumentų ir galiu drąsiai pasakyti, kad jie slepia dar labai daug istorijos paslapčių, „juodų skylių ir baltų dėmių“. Ir kasdienių mažesnių ar didesnių atradimų, kuriuos reikia ir norisi kitiems papasakoti, pristatyti. Tą pačią istoriją gali pristatyti trumpai ir akademiškai, vartodamas tik specialistams suprantamą terminologiją. Tačiau ji bus įdomi tik siauram profesionalų ratui. O gali, nepamesdamas esmės ir prasmės, papasakoti toli nuo istorijos esančiam „eiliniam piliečiui“ ar vaikui paprasčiau ir populiariai. Čia ir prasideda „džiazas“. Žinant pagrindinę „melodiją“ (dokumentų turinį), kūrybiškai leistis į improvizacijas. 

Ar gali būti nuobodu, kur kiekvienas dokumentas yra naujas faktas, istorija, detektyvas. Arba kitos istorijos dalis. Taip mažos istorijos tampa atskiros šeimos, giminės, miesto, valstybės istorijos dalimi. Man įdomu jas sujungti į visumą. Kartais tikslinė paieška gali trukti ir metus ar daugiau. Tada jau atsiranda azartas – turiu rasti. Kartais įdomų dokumentą randi visiškai atsitiktinai. Niekada nežinai ką įdomaus rasi! Apdovanojimas – didelis atradimo džiaugsmas. Aš pelė aruode. Ir dabar ant mano darbo stalo dešimtys pradėtų istorijų. Vis trūksta laiko jas pabaigti. Daug gražių istorijų su dokumentų iliustracijomis nugulę Lietuvos valstybės archyvų virtualių parodų svetainėje. Kviečiu apsilankyti: https://virtualios-parodos.archyvai.lt/lt

– Gal yra kokia su Alytumi susijusi susijusi tema ar  asmenybė, kurią norėtumėte atskleisti per archyvų medžiagą? 

– Per Covido karantiną pamėgau lankyti mažus miestelius, bažnytkaimius. Apsukau ir Alytaus bei Lazdijų rajonus. Radau įdomių objektų, žmonių, kuriais norėčiau pasidomėti. Gėda, bet turiu prisipažinti, kad nesu gerai susipažinusi su Alytaus istoriniais šaltiniais. Prieš pradedant tirti kokią nors asmenybę ar faktą reikia išsiaiškinti kiek ji ištirta remiantis pirminiais archyviniais šaltiniais, o kiek atsiminimais, kitų jau paskelbtomis istorijomis. Kartais netikslumai ir klaidos keliasi iš leidinio į leidinį. Man yra tekę tikslinti net akademikus.

– Kelintos kartos alytiškė esate? Neabejoju, kad turite sudariusi savo giminės genealoginį medį, bet būtų labai įdomu, iki kokio laikmečio savo šaknis atradote?

– Esu pati tikriausia posakio „šiaučius be batų“ iliustracija. Nuo 1991/1992 metų sudariusi tūkstančius po pasaulį pasklidusių lietuvaičių genealoginių medžių, savąjį pasidariau visai neseniai. Siekiu XVIII a. vidurį. Bet dar nebaigta. Dėl šaltinių ir laiko trūkumo. Mano seneliai kilę iš Lazdijų rajono Šventežerio ir Kučiūnų parapijų. Jos, kaip ir II-ojo Alytaus, t.y. Angelų Sargų Romos katalikų bažnyčios parapija, priklausė Seinų vyskupystei. Tai yra visa kairiojo Nemuno kranto – Dzūkijos ir Suvalkijos teritorija. Labai daug šios vyskupystės bažnyčių krikšto, santuokos ir mirties metrikų registracijos knygų pražuvo per karus ir gaisrus. Dalis knygų buvo saugoma Suvalkų valstybės archyve. Šiuo metu, įgyvendinus geranoriškus tarpvalstybinius mainus, LVIA gavo šių dokumentų kopijas. Deja rinkiniai nepilni. Šio darbo pabaiga dar laukia manęs. Nors iš savo praktikos galiu pasakyti, jis negali būti baigtinis. Kiekviena naujai surasta detalė iškelia naujus klaustukus. Ir naujas paieškas. 

– Ar genealoginiai medžiai šiuo metu populiarūs visuomenėje? 

– Su Nepriklausomybe atsirado milžiniškas poreikis, o kai kada ir mada, sudaryti giminės „genealoginius medžius“. Archyvą užplūdo prašymai, nes mūsų archyve saugomi pagrindiniai pirminiai šaltiniai šiai veiklai vystyti, visų konfesijų bažnyčių ir religinių bendruomenių metrikų knygos. Tam, kad atliktume būtent Jūsų, o ne bendrapavardžio šeimos paiešką, prašome pateikti bent vieno šeimos nario, (galima pradėti nuo tėvo (mamos) ar senelio (senelės), gimusių iki 1940 m.) tikslią gimimo, santuokos ar mirties datą. Labai svarbu nurodyti giminės religiją (tikybą). Šeimoje saugomų dokumentų kopijos taip vertinamos. Kiekviena smulkmena gali padėti „atrakinti“ istoriją. 

– Kiek kainuoja tokio giminės medžio sudarymas?

– Archyvo teikiamos paslaugos yra mokamos. Kiekviena šeimos paieškos kaina skiriasi. Tai priklauso nuo paieškos sudėtingumo (gali siekti 2 tūkst. eurų ir daugiau). Paieškai taikomas valandinis apmokėjimas. Kiekvienas pilietis turi galimybę savarankiškai ieškoti jį dominančių dokumentų originalų, mikrofilmų ir skaitmeninių dokumentų skaityklose. Šiuo metu daug suskaitmenintų dokumentų jau sukelta į elektroninę erdvę.

– Gal yra kokia su Alytumi susijusi susijusi tema ar asmenybė, kurią norėtumėte atskleisti per archyvų medžiagą? 

– Per Covido karantiną pamėgau lankyti mažus miestelius, bažnytkaimius. Apsukau ir Alytaus bei Lazdijų rajonus. Radau įdomių objektų, žmonių, kuriais norėčiau pasidomėti. Gėda, bet turiu prisipažinti, kad nesu gerai susipažinusi su Alytaus istoriniais šaltiniais. Prieš pradedant tirti kokią nors asmenybę ar faktą, reikia išsiaiškinti kiek ji ištirta remiantis pirminiais archyviniais šaltiniais, o kiek atsiminimais, kitų jau paskelbtomis istorijomis. Kartais netikslumai ir klaidos keliasi iš leidinio į leidinį. Man yra tekę tikslinti net akademikus.

– Kelintos kartos alytiškė esate? Neabejoju, kad turite sudariusi savo giminės genealoginį medį, bet būtų labai įdomu, iki kokio laikmečio savo šaknis atradote?

– Esu pati tikriausia posakio „šiaučius be batų“ iliustracija. Nuo 1991/1992 metų sudariusi tūkstančius po pasaulį pasklidusių lietuvaičių genealoginių medžių, savąjį pasidariau visai neseniai. Siekiu XVIII a. vidurį. Bet dar nebaigta. Dėl šaltinių ir laiko trūkumo. Mano seneliai kilę iš Lazdijų rajono Šventežerio ir Kučiūnų parapijų. Jos, kaip ir II-ojo Alytaus,  t. y. Angelų Sargų Romos katalikų bažnyčios parapija, priklausė Seinų vyskupystei. Tai yra visa kairiojo Nemuno kranto – Dzūkijos ir Suvalkijos teritorija. Labai daug šios vyskupystės bažnyčių krikšto, santuokos ir mirties metrikų registracijos knygų pražuvo per karus ir gaisrus. Dalis knygų buvo saugoma Suvalkų valstybės archyve. Šiuo metu, įgyvendinus geranoriškus tarpvalstybinius mainus, LVIA gavo šių dokumentų kopijas. Deja rinkiniai nepilni. Šio darbo pabaiga dar laukia manęs. Nors iš savo praktikos galiu pasakyti – jis negali būti baigtinis. Kiekviena naujai surasta detalė iškelia naujus klaustukus. Ir naujas paieškas. 

– Ar genealoginiai medžiai šiuo metu populiarūs visuomenėje? 

– Su Nepriklausomybe atsirado milžiniškas poreikis, o kai kada ir mada, sudaryti giminės „genealoginius medžius“. Archyvą užplūdo prašymai, nes mūsų archyve saugomi pagrindiniai pirminiai šaltiniai šiai veiklai vystyti, visų konfesijų bažnyčių ir religinių bendruomenių metrikų knygos. Tam, kad atliktume būtent Jūsų, o ne bendrapavardžio šeimos paiešką, prašome pateikti bent vieno šeimos nario, (galima pradėti nuo tėvo (mamos) ar senelio (senelės), gimusių iki 1940 m., tikslią gimimo, santuokos ar mirties datą. Labai svarbu nurodyti giminės religiją. Šeimoje saugomų dokumentų kopijos taip vertinamos. Kiekviena smulkmena gali padėti „atrakinti“ istoriją. 

– Kiek kainuoja tokio giminės medžio sudarymas?

– Archyvo teikiamos paslaugos yra mokamos. Kiekvienos šeimos paieškos kaina skiriasi. Tai priklauso nuo paieškos sudėtingumo, gali siekti 2 tūkst. eurų ir daugiau. Paieškai taikomas valandinis apmokėjimas. Kiekvienas pilietis turi galimybę savarankiškai ieškoti jį dominančių dokumentų originalų, mikrofilmų ir skaitmeninių dokumentų skaityklose. Šiuo metu daug suskaitmenintų dokumentų jau sukelta į elektroninę erdvę.