Algirdas Jakulis (1957– 2026)

Ketvirtadienį amžino poilsio Alytaus Daugų gatvės kapinėse atgulė alytiškis Algirdas Jakulis, gerai žinomas miesto neįgaliųjų sporto bendruomenei bei „Alytaus naujienų“ skaitytojams, kaip buvęs leidinio bendradarbis.

Prieš 45-erius metus patirta sunki kaklo trauma Algirdą visam gyvenimui pasodino į neįgaliojo vežimėlį. Yra rašęs, kad negalia jo gyvenimą pasuko kita linkme, leidusia atsiskleisti kitai jo esybės daliai, kurios kitomis gyvenimo aplinkybėmis galbūt net ir nebūtų savyje atradęs: „Prieš traumą Budapešto technikos universitete (Vengrija) studijavau automobilių transporto specialybę, o, pasirodo, esu labiau humanitaras.“ Praradęs galimybę vaikščioti, Algirdas ėmėsi versti knygas iš vengrų kalbos, bendradarbiavo su šalies bei regionine žiniasklaida, nemažai jo rašinių spausdino ir „Alytaus naujienos“. 

„Budapešte teko studijuoti vengriškai, nenorėjau pamiršti šios kalbos. Ir toliau labai daug skaičiau vengriškai, klausiausi „Laisvosios Europos“ radijo, prenumeravau mėnesinį vengrišką žurnalą. Iš to leidinio dažnai išversdavau trumpus apsakymėlius“, – taip jis yra kalbėjęs „Alytaus naujienoms“.

Nutrūkus nuolatiniam bendradarbiavimui su žiniasklaida, pasinėrė į vertimus. Išvertė Nobelio premijos laureato Imrės Kerteso knygą „Be likimo“. Vertė dėl savęs, bet kiek vėliau knyga pasirodė Lietuvos knygynuose. Kaip ir detektyvinis romanas „Paskutinis Šivos šokis“. Pagal A. Jakulio išverstą Israelos Margalit pjesę „Trio“ Vilniaus mažajame teatre pastatytas spektaklis.

Algirdas įsitraukė į Alytaus apskrities neįgaliųjų sveikatingumo ir sporto klubo „Alytupis“ veiklą. Kaip kalbėjo klubo vadovas Rolandas Baranauskas, Algirdas buvo aktyvus dalyvis, atkakliai siekdavo užsibrėžto tikslo. „Jis pasirinko rutulių sportą „Bočią“, įtrauktą į parolimpines žaidynes ir nuosekliai treniravosi. Tapo Lietuvos  neįgaliųjų „Bočios“ čempionu, šalies rinktinės nariu. Gaila, kad per anksti sustojo jo širdis“, – sakė R. Baranauskas. Prieš penkerius metus „Alytaus naujienose“, dėkodamas jį supantiems žmonėms, A. Jakulis padėką užbaigė taip: „Ki­ta ver­tus, juk ne vel­tui kaž­ku­ris iš šven­tų­jų yra sa­kęs: „Iš­ei­da­mi ana­pus, iš­si­ne­ša­me ne tai, ką su­kau­pė­me, o tik tai, ką ati­da­vė­me.“ Algirdas atidavė nemažai.