Ne­pai­sant pro­gre­so, duo­na li­ko

Grū­das ke­liau­ja na­mo

At­ver­ki­me gė­riui akis, pa­žvel­ki­me į ban­guo­jan­čius duo­nos lau­kus. Grū­das su­gau­dė vi­sus sau­lės spin­du­lius, su­gė­rė ry­to ra­są, nu­si­prau­sė lie­tu­je ir pa­si­ruo­šė pas­ku­ti­niam šven­tam sa­vo gy­ve­ni­mo žy­giui. Lau­kuo­se su­ūžė kom­bai­nai – tai grū­das ke­liau­ja na­mo.

De­ja, jau nie­ka­da ne­pa­ma­ty­si ūki­nin­ko, pjau­nan­čio ja­vus spe­cia­liai tam pri­tai­ky­tu dal­giu, ne­ma­ty­si­me su­riš­tų pė­dų ar ne­gir­dė­si­me spra­gi­lų gar­so.

Pro­gre­sas žen­gia į prie­kį. Ta­čiau duo­na li­ko. Vi­sa­da aky­se iš­liks kai­mo mo­te­ris bal­ta ska­re­le, spe­cia­lus duo­nos min­ky­mo ku­bi­lė­lis su gy­vu rau­gu, šva­rių ran­kų už­min­ky­ti duo­nos ke­pa­liu­kai, bū­ti­nai su už­brauk­tu kry­žiu­mi.

Duo­na bū­da­vo įvai­rių rū­šių, tik di­de­lėms šven­tėms kep­da­vo bal­tą duo­ną (py­ra­gą) iš bal­tų pik­lia­vo­tų mil­tų. Vi­sa­da duo­ną gerb­da­vo, jos ne­si­mė­ty­da­vo pa­kam­piais, ja ne­šer­da­vo na­mi­nių ar lau­ki­nių gy­vu­lių. Apie jos svar­bą by­lo­ja gal 60 pa­tar­lių, pvz.: ver­kia duo­ne­lė tin­gi­nio val­go­ma; te­kėk už uba­go, duo­ną kaip sau­lę val­gy­si; ieš­kok kaip duo­nos ir t. t.

Gerb­ki­me duo­ną, pri­si­min­ki­me, kad pla­ne­to­je yra mi­li­jo­nai žmo­nių, ku­rie kiek­vie­ną die­ną sva­jo­ja apie duo­nos rie­kę.

Pro­ce­sai gam­to­je

Ja­vų lau­kuo­se nak­ti­mis čep­si šer­nų kai­me­nės, iš­di­džiai vaikš­to el­niai, stir­nų ky­šo tik gal­vos, po stumb­rų pa­si­mai­ti­ni­mo lie­ka tik juo­da že­mė. Ta­čiau vis­kas nor­ma­lu, mes tu­ri­me da­lin­tis su tais, iš ku­rių vis­ką at­ėmė­me.

Gam­to­je vyks­ta kas­me­ti­niai na­tū­ra­lūs pro­ce­sai, tik kar­tais dėl orų per­mai­nų jie tru­pu­tį pa­si­slen­ka. Taip šie­met Dzū­ki­jo­je už­si­tę­sė stir­nų ru­ja, tau­rių­jų el­nių pa­ti­nai Ra­sei­nių ra­jo­no me­džio­to­jų klu­bo „Luk­nė“ plo­tuo­se pra­dė­jo kal­bė­tis rug­pjū­čio 8 die­ną, tru­pu­tį per anks­ti.

Vil­kai Dzū­ki­jo­je jau­nik­lius in­ten­sy­viai mo­ky­ti pra­dė­jo rug­pjū­čio 4-ąją. Gai­la, ta­čiau ža­los at­ly­gi­ni­mo tvar­ka na­mi­nių gy­vu­lių au­gin­to­jams yra ne­to­bu­la.

Jei, pa­vyz­džiui, vil­kas su­dras­kė pri­riš­tus te­liu­kus, kad ir 20 met­rų nuo na­mų ar net kie­me, ža­la ne­at­ly­gi­na­ma, nes nie­kaip ne­įro­dy­si, kad tai­kei ap­sau­gos prie­mo­nes.

Vien Aly­taus ra­jo­ne šiais me­tais iki rug­pjū­čio 1 die­nos vil­kai su­dras­kė 24 avis, 3 bu­liu­kus ir 1 te­ly­čią. Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­ja kom­pen­suos (me­džio­to­jų pi­ni­gais) 4 tūkst. 990 eu­rų. Ap­sau­gos prie­mo­nių įsi­gi­ji­mas ir tai­ky­mas pa­gy­ve­nu­siam kai­mo žmo­gui, lai­kan­čiam ko­kią vie­ną kar­vu­tę, yra ne­įgy­ven­di­na­ma sva­jo­nė.

Ten­ka kon­sta­tuo­ti, kad vil­kų po­pu­lia­ci­ja to­liau di­dė­ja, kiek­vie­na vil­kų šei­ma tu­ri sa­vo me­džiok­lės plo­tus ir juos ar­šiai gi­na, nau­joms šei­moms trūks­tant nau­jų sau­gių me­džiok­lės plo­tų, jos pri­vers­tos glaus­tis prie žmo­gaus, tam­pa so­cia­li­zuo­tos, jau­nik­lius mo­kant me­džio­ti na­mi­nius gy­vu­lius, tai tam­pa re­flek­so įgi­ji­mu. Apie so­cia­li­zuo­tus vil­kus Eu­ro­po­je jau kal­ba­ma gar­siai, Lie­tu­vo­je kol kas ne, ta­čiau tai tik lai­ko klau­si­mas.

Vo­ve­ruš­kų, mė­ly­nių daug, ta­čiau ba­ra­vy­kai vė­luo­ja, o be jų dzū­kams liūd­no­ka. Svy­ra ša­kos nuo šer­mukš­nių ir pu­ti­nų uo­gų, pir­mie­ji rie­šu­tai pa­pras­tai pra­de­da gliau­dy­tis pir­mą rug­sė­jo sa­vai­tę.

Žo­džiu, gam­ta žmo­gui duo­da vis­ko, tik imk ir džiau­kis, ne­sė­dėk prie kom­piu­te­rio, nes din­gus elek­trai ne­mo­kė­si su­si­kur­ti lau­žo, ne­ži­no­si, ką ėda kar­vu­tė, ar ant ko­kio me­džio au­ga bul­vės.

Tai­gi, vyks­ta kas­me­ti­niai pro­ce­sai gam­to­je. Džiaugs­min­ga tai, kad šių me­tų lie­pos 24-ąją, anks­ty­vą ry­tą, ša­lia Ne­dzin­gės eže­ro, ant pa­pras­to kai­mo žvyr­ke­liu­ko, su­skai­čia­vau net 7 ku­ku­čius. Vaiz­das fan­tas­tiš­kas!

Nak­tis gam­to­je

Kaip vi­sa­da, mėgs­tu pra­leis­ti nak­tis gam­to­je, ir vi­sa­da kaž­kas ma­ne nu­ste­bi­na. Štai rug­pjū­čio nak­tį, iš 14-osios į 15-ąją, sė­džiu sau Var­čios miš­ko pie­vu­tė­je, kur su­si­ker­ta vi­si tau­rių­jų el­nių mig­ra­ci­jos ke­liai, ir tik­rai ti­kė­jau­si pa­ma­ty­ti vie­ną ki­tą tau­rio­jo el­nio pa­ti­ną. Nak­tis karš­ta, ne­svie­tiš­kai ty­li, net gir­di­si, kaip krū­ti­nė­je pla­ka šir­dis ir gys­lo­mis te­ka krau­jas.

Me­džiai sto­vi kaip sta­tu­los, mė­nu­lis rim­tas ir su­si­mas­tęs, net žvaigž­dės at­ro­do su­stin­go. To­kią ty­lią nak­tį ne­ga­li nie­kur vaikš­čio­ti, vis tiek ta­ve vi­si gir­dės, to­dėl sė­dė­jau, ta­čiau miš­ke nė brakšt, vi­są nak­te­lę, net bau­gu pa­si­da­rė, toks vaiz­das, kad vi­si iš­mi­rė.

Gai­džiai kai­me ūki­nin­kus pra­dė­jo bu­din­ti 5 va­lan­dą ry­to, nu­si­lei­do leng­vas rū­ke­lis, ku­rį po pie­vą žais­min­gai pra­dė­jo gai­nio­ti vos jun­ta­mas ry­ti­nio vė­jo dvelks­mas. Nu­spren­džiau nu­sta­ty­ti ra­my­bės prie­žas­tį, tai­gi pra­dė­jau skai­ty­ti gy­vū­nų pėd­sa­kus to­je miš­ko ma­sy­vo da­ly­je, ir ką gi, ap­lin­kui ra­tu­kus su­ko vil­kė su 4 vil­kiu­kais. Sma­gu, ma­tyt, ma­ne pa­si­li­ko už­kan­dai ki­tam kar­tui, be to, mė­sa jau se­no­ka...

Re­ko­men­da­ci­jos me­džio­to­jams

Nuo rug­pjū­čio 15 die­nos pra­si­dė­jo van­dens paukš­čių, tau­rių­jų el­nių ir brie­džių pa­ti­nų me­džiok­lės. Me­džio­to­jams re­ko­men­duo­ju an­tis pra­dė­ti me­džio­ti sa­vai­te vė­liau. Pri­me­nu, kad bū­ti­na tu­rė­ti šu­niu­kus, jiems kol kas ne­rei­kia jo­kių kil­mės do­ku­men­tų, pri­va­lo­te dė­vė­ti ryš­kios spal­vos dra­bu­žius.

Tie­sa, leis­ti­nus me­džio­ti paukš­čius ga­li­ma me­džio­ti tik me­ta­li­niais šra­tais. Paukš­čių me­džiok­lė­je ga­lio­ja pa­pras­ta tai­syk­lė, ne­pa­žįs­ti rū­šių – ne­me­džio­ji.

Tau­rie­ji el­niai jau bai­gia už­si­im­di­nė­ti ru­jos te­ri­to­ri­jas, ta­čiau dar ne­ap­ti­kau mau­dy­nių vie­tų. Tai, ma­tyt, le­mia karš­tos die­nos ir nak­tys, tai­gi kvies­ti pa­nas į pa­si­ma­ty­mus dar anks­to­ka. Brie­džiai ir­gi dar tik ei­na į ru­jos vie­tas.

Šiuo me­tu dar ga­li­ma su­me­džio­ti rim­tą stir­ni­ną, nes, nu­kū­lus ja­vus ir nu­šie­na­vus pie­vas, jie mėgs­ta pa­sma­gu­riau­ti ato­lu bei pa­si­vai­ky­ti pa­te­les, ypač ru­jo­jan­čias pir­mą kar­tą.

Pra­dė­jo iš­dy­kau­ti beb­riu­kai: pra­ar­džius už­tvan­kė­lę, jie pir­mie­ji, dar sau­lei ne­nu­si­lei­dus, jau pra­de­da ban­dy­ti ją už­tai­sy­ti, o tė­vai at­plauks vė­liau...

Me­džiok­lės tai­syk­lių dvi­pras­my­bės

Me­džiok­lės po­li­ti­ko­je nie­ko nau­jo. Vi­sa­da ste­bi­na val­džios ne­su­si­kal­bė­ji­mai. Štai lie­pos 13 die­ną Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mas pa­kei­tė Lie­tu­vos Res­pub­li­kos gin­klų ir šaud­me­nų įsta­ty­mo Nr. IX-705 3,13 ir 37 straips­nius, įtei­sin­da­mas nak­ti­nių tai­kik­lių nau­do­ji­mą ci­vi­li­nė­je apy­var­to­je. Ta­čiau Me­džiok­lės tai­syk­lių Lie­tu­vos Res­pub­li­ko­je IX sky­rius me­džio­to­jams juos drau­džia tu­rė­ti me­džiok­lės plo­tuo­se. Su­si­klos­tė dvi­pras­miš­ka, me­džio­to­jus že­mi­nan­ti ir dis­kri­mi­nuo­jan­ti si­tu­a­ci­ja, kai ta­me pa­čia­me že­mės skly­pe as­muo, ne me­džio­to­jas, ga­li tu­rė­ti nak­ti­nius tai­kik­lius ir bū­ti ne­bau­džia­mas, o me­džio­to­jas – tam­pa bra­ko­nie­riu­mi.

Lie­tu­vos me­džio­to­jų są­jun­ga „Gam­ta“ ir Sū­du­vos me­džio­to­jų są­jun­ga krei­pė­si į Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­ją dėl Me­džiok­lės tai­syk­lių Lie­tu­vos Res­pub­li­kos te­ri­to­ri­jo­je pa­kei­ti­mo, ta­čiau kol kas ra­mu taip, kaip tą ap­ra­šy­tą ty­lią nak­tį...

Šiuo me­tu ga­li­me me­džio­ti brie­džių, tau­rių­jų el­nių ir stir­nų pa­ti­nus, šer­nus, kiau­nes, šeš­kus, la­pes, man­gu­tus, au­di­nes, nut­rijas, on­dat­ras ir ko­vus su pil­ko­sio­mis var­no­mis, di­dži­ą­sias an­tis, ru­da­gal­ves kryk­les, kly­kuo­les ir ka­na­di­nes ber­nik­les.

Nei plau­ko, nei tau­ko!

Rai­mon­das Ri­ba­čiaus­kas

Lie­tu­vos me­džio­to­jų są­jun­gos „Gam­ta“ pre­zi­den­tas