Li­te­ra­tė Re­gi­na Ra­si­mie­nė: „Miš­ke ne­be­re­pe­tuo­ju, nuo miš­ko jau nu­to­lau”

– Esa­te Aly­taus ap­skri­ties li­te­ra­tų klu­bo „Tėk­mė“ va­do­vė. Ka­da Jūs ta­po­te jo na­re, o ka­da va­do­ve?

– Pir­ma­sis žings­ne­lis į „Tėk­mės“ klu­bą bu­vo 2017 me­tais – tai Auš­re­lės Ma­ri­jos Ja­no­nie­nės, tuo­me­tės ben­dra­dar­bės, kny­ge­lės „Pa­si­kal­bė­kim“ trum­pas, ma­no la­biau kaip skai­to­vės, pri­sta­ty­mas klu­bie­čiams. At­si­ra­do abi­pu­sė sim­pa­ti­ja, o 2018-ai­siais ta­pau „Tėk­mės“ na­re.

– Ir vis dar ne­iš­si­se­mia­te, vis dar pla­nuo­ja­te, vei­kia­te, ku­ria­te? Pa­pa­sa­ko­ki­te dau­giau apie sa­ve. Gi­mi­nė­je yra į kū­ry­bą lin­ku­sių žmo­nių?

– Ir taip, ir ne. Duk­ra ir dvi duk­te­rė­čios yra bai­gu­sios Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­ją, tre­čio­ji – šios aka­de­mi­jos tre­čio kur­so stu­den­tė. Mer­gi­nos – ar­chi­tek­tės, di­zai­ne­rės. Vie­na iš jų ra­šo ei­lė­raš­čius.

Se­ne­liai ne­bu­vo tur­tin­gi, sa­va­moks­liai. Se­ne­lis iš tė­tės pu­sės do­mė­jo­si me­di­ci­na, ve­te­ri­na­ri­ja. Se­ne­lis iš ma­mos pu­sės skai­tė ne ro­ma­nus, o moks­li­nes kny­gas, kaip jis pats sa­ky­da­vo, ką liep­da­vo da­ry­ti ir sa­vo dviem vai­kams. Pats pa­si­da­ręs kie­tais vir­še­liais bu­hal­te­ri­nę kny­gą, ve­dė griež­tą na­mų ūkio ap­skai­tą, nors skai­ty­ti, ra­šy­ti iš­mo­ko tar­nau­da­mas pas ūki­nin­kus. Bu­vo tau­pus, su­ge­bė­jo už­si­dirb­ti ir nu­si­pirk­ti 16 ha že­mės, pa­si­sta­ty­ti na­mus.

Tė­vų vai­kys­tė, jau­nys­tė – ka­ras, po­ka­ris. Jų moks­lai li­ko su­dau­žy­to­se sva­jo­nė­se, Aukš­tai­ti­jo­je. Ten ir aš gi­miau, ko­lū­kie­čių šei­mo­je, vien­kie­my­je, tarp miš­kų ant Ku­piš­kio–Bir­žų ra­jo­nų ri­bos.

My­liu miš­ką, nes me­džiai bu­vo ma­no de­kla­muo­ja­mų ei­lė­raš­čių klau­sy­to­jai, ma­no vai­dy­bi­nių sce­ne­lių žiū­ro­vai. Ten tiek daug ty­ro, ne­su­me­luo­to oro, o ko­kia ge­ra akus­ti­ka!

Jau nuo ant­ros kla­sės pa­si­sek­da­vo su­val­dy­ti bal­so in­to­na­ci­ją, te­ko po­rą kar­tų at­sto­vau­ti Bir­žų ra­jo­nui res­pub­li­ki­niuo­se raiš­kio­jo skai­ty­mo kon­kur­suo­se. Ban­džiau vie­ną ki­tą ei­lė­raš­tu­ką pa­ra­šy­ti, kaž­kas bu­vo at­spaus­din­ta vai­kiš­kuo­se lei­di­niuo­se, kaž­kas at­mes­ta. La­bai pa­ti­ko 10-oje, 11-oje kla­sė­se ra­šy­ti lais­vas lie­tu­vių kal­bos ir li­te­ra­tū­ros te­mas.

Su­lau­ku­si sen­jo­rės am­žiaus, ne­ju­čia su­grį­žau į vai­kys­tę: pa­ra­šau vie­ną ki­tą ei­lė­raš­tį, pro­zos kū­ri­nė­lį, sce­na­ri­jų ren­gi­niui, dar te­be­ban­dau raiš­kiai skai­ty­ti sa­vo ir ki­tų pa­ra­šy­tus teks­tus. Ži­no­ma, miš­ke ne­be­re­pe­tuo­ju, nuo miš­ko jau nu­to­lau. Jau penk­ta de­šim­tis, kai gy­ve­nu Aly­tu­je, at­ke­lia­vu­si pas­kui vy­rą, ga­vu­sį po Kau­no po­li­tech­ni­kos ins­ti­tu­to (KPI) bai­gi­mo pa­sky­ri­mą į Dzū­ki­jos sos­ti­nę.

– Ko­kios „Tėk­mės“ val­dos ir ko­kio am­žiaus, spe­cia­ly­bių žmo­nes vie­ni­ja Jū­sų klu­bo veik­los skė­tis? Kur Jūs dir­bo­te?

– „Tėk­mės“ klu­bas jun­gia įvai­rių pro­fe­si­jų, įvai­raus am­žiaus žmo­nes – mo­ky­to­jus, gy­dy­to­jus, kul­tū­ri­nės sri­ties dar­buo­to­jus, in­ži­nie­rius, ver­sli­nin­kus, pen­si­nio am­žiaus ir jau­nus, dir­ban­čius žmo­nes, ta­čiau vi­sus juos vie­ni­ja vie­nas ben­dras bruo­žas – kū­ry­ba, at­vi­ru­mas sa­vo emo­ci­niam pa­sau­liui, bu­vi­mas tarp žmo­nių, žmo­nė­se.

Ži­no­ma, tai ma­no, įgi­ju­sios in­ži­ne­ri­nę KPI spe­cia­ly­bę ir vi­są dar­bi­nį lai­ko­tar­pį bu­vu­sios ga­my­bi­nin­kės, nuo­mo­nė. Be­veik tris de­šimt­me­čius dir­bau „Dai­na­vos“ siu­vi­mo fab­ri­ke, iš ten ir iš­ėjau į už­tar­nau­tą po­il­sį. Dir­bau meist­re, tech­no­lo­ge, di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­ja, ga­my­bos di­rek­to­re. Taip kad gal­būt pa­čius gra­žiau­sius, kū­ry­biš­kiau­sius me­tus, kaip ir dau­ge­liui mo­te­rų, te­ko ati­duo­ti šei­mai, dar­bui, bui­čiai. Tuo­met ma­no mū­zai bu­vo liep­ta snaus­ti.

– Sa­ko­ma, jei no­ri ei­ti grei­tai, eik vie­nas, o jei no­ri ei­ti to­li, su­burk ko­man­dą. Jūs ko­man­dos žmo­gus?

– Taip. Juk vie­nas lau­ke ne ka­rys. Tėk­mie­čiai ben­dra­min­čiai ska­ti­na kur­ti, gal­vo­ti, ei­ti į prie­kį, pa­si­temp­ti tiek iš­ore, tiek vi­du­mi, ne­pa­si­duo­ti pa­pil­kė­ju­siai se­nat­vei. Kol ju­di, esi jau­nas!

Mėgs­tu dvi­ra­tį, ke­lio­nes po Lie­tu­vą au­to­mo­bi­liu, skry­džius, po­il­sį ir mau­dy­nes įvai­rio­se šil­to­se jū­ro­se.

– Aly­tus Jums – ne gim­ti­nių gim­ti­nė. Ne­sa­te gry­nak­rau­jė aly­tiš­kė, bet tur­būt jau kaip ir dzū­kė?

– Aly­tu­je esu nuo 1977 me­tų. Sa­vo pri­gim­ti­mi, kaip ir mi­nė­jau, esu pa­va­sa­ri­nė Aukš­tai­ti­jos duk­ra, vy­ras – su­val­kie­tis, na o mū­sų du vai­kai – dzū­kai.

– Sa­vo kū­ry­bą mėgs­ta­te skai­ty­ti ki­tiems? Kas įkve­pia kur­ti, apie ką sma­giau­sia ra­šy­ti?

– Ren­gi­niuo­se man pa­tin­ka skai­ty­ti ki­tų kū­ry­bą gal net la­biau ne­gu sa­vą­ją. Iš kur at­ei­na įkvė­pi­mas? Ne­ži­nau, iš kaž­kur. Min­čių by­ra daug, bet pri­trūks­ta lai­ko jas už­fik­suo­ti, ypač va­sa­rą, ir jos nu­plaz­de­na ne­grįž­ta­mai. Gal to­dėl kol kas man pa­vy­ko iš­leis­ti tik dvi kny­gas: pir­mo­ji „Dvelks­mas“ (2020 m.), ant­ro­ji „Le­dokš­niai“ skai­ty­to­jus pa­sie­kė šie­met. Kny­go­se yra ir pro­zos, ir po­ezi­jos.

Apie ką ra­šau? At­sa­ky­mą ga­li­ma su­ras­ti ke­liau­jant su ma­ni­mi kny­gų pus­la­piais. O la­biau­siai no­rė­tų­si, kad skai­ty­to­jui mi­nė­ta ke­lio­nė ne­bū­tų nuo­bo­di.

– Ko­kios ša­lies po­etų kū­ry­ba jus ža­vi la­biau­siai?

– Vie­na­reikš­miš­kai – Lie­tu­vos. Nes čia ma­no šir­dis, šak­nys, min­tys, gy­ve­ni­mas. Ža­viuo­si Da­lia Tei­šers­ky­te ir Sa­lo­mė­ja Nė­ri­mi, Vy­tau­tu Ma­čer­niu ir Jus­ti­nu Mar­cin­ke­vi­čiu­mi, An­ta­nu Jo­ny­nu, net­gi kai ku­riais „Tėk­mės“ li­te­ra­tais.

– Vie­ni skun­džia­si, kad kuo to­liau, tuo blo­giau gy­ve­na­me, o ki­ti tei­gia, kad mes nie­ka­da taip ge­rai ne­gy­ve­no­me, kaip gy­ve­na­me šian­dien. Po­zi­ty­vių ar niurz­glių apie Jus su­ka­si dau­giau?

– Esu lin­ku­si į po­zi­ty­vą, tai niurz­glių kaž­kaip ne­la­bai su­tin­ku.

– Kaip yra svar­bus žmo­gui in­ter­ne­ti­nis ry­šys? Ar mėgs­ta tėk­mie­čiai da­lin­tis in­for­ma­ci­ja?

– In­ter­ne­ti­nis ry­šys žmo­gui ta­po la­bai svar­bus. Tėk­mie­čiai tu­ri du „sa­vo“ in­ter­ne­ti­nius pus­la­pius ir juo­se su­ran­da in­for­ma­ci­ją.

– Da­bar ma­din­gos edu­ka­ci­nės veik­los, tu­ri­te edu­ka­ci­nių pro­gra­mų?

– Spe­cia­lių edu­ka­ci­nių pro­gra­mų kol kas ne­tu­ri­me, ta­čiau ačiū jums už ge­rą min­tį, bū­ti­na apie tai pa­gal­vo­ti. Tuo la­biau kad pas­ta­ro­jo vi­suo­ti­nio tėk­mie­čių su­si­rin­ki­mo me­tu bu­vo pri­im­tas spren­di­mas prie klu­bo su­bur­ti ku­rian­čių moks­lei­vių sek­ci­ją.

– Su ku­rio­mis ben­druo­me­nė­mis la­biau­siai su­ta­ria­te, ben­drau­ja­te?

– Klu­bas ben­drau­ja su Aly­taus TAU, su Pa­gy­ve­nu­sių žmo­nių aso­cia­ci­ja ir su ki­tais kai­my­ni­nių mies­tų li­te­ra­tų klu­bais: Va­rė­nos „Jie­va­ru“, Kal­va­ri­jos „Ra­sa“, Ma­ri­jam­po­lės „Sie­ty­nu“, Su­val­kų „Vie­ny­be“.

– Tei­gia­ma, kad jei is­to­ri­ja nė­ra sau­go­ma, pub­li­kuo­ja­ma, ji mirš­ta. Jū­sų klu­bo veik­los is­to­ri­ja yra fik­suo­ja­ma?

– Sa­vo­tiš­kai taip.

– Sa­ko­ma, kad to­bu­las po­il­sis yra me­nas. Na dar ke­lio­nės. Ko­kia­me vyks­me bū­da­ma pail­si­te, at­gau­na­te jė­gas?

– Ke­lio­nės, nau­ji po­ty­riai yra la­bai ge­rai, ben­dra­vi­mas be ga­lo svar­bu, ta­čiau kar­tais no­ri­si ra­my­bės, miš­ko, lau­ko, eže­ro. Vis­kas, ką iš­var­di­nau, ir yra po­il­sis, bet ar jo rei­kia, kai yra gy­ve­ni­mas?!

– Ir dar pa­klau­siu, ar iš tie­sų veiks­min­giau­sias va­do­va­vi­mas toks, ku­ris grįs­tas as­me­ni­niu pa­vyz­džiu, ge­bė­ji­mu įkvėp­ti, pa­gal­ba bei su­ge­bė­ji­mu grei­tai pri­im­ti spren­di­mus?

– Ma­nau, kad taip.

– Ir klau­si­mas, ku­rio ne­pa­klau­siau, o no­ri­si ta te­ma pa­kal­bė­ti.

– Gal­būt šią te­mą rei­kė­tų pa­lik­ti ge­ro­kai vė­les­niam lai­kui. Dar­bi­nė­je veik­lo­je te­ko va­do­vau­ti ne vie­nus me­tus, ta­čiau kaip Aly­taus ap­skri­ties li­te­ra­tų klu­bo „Tėk­mė“ pir­mi­nin­kė esu vos ke­le­tą mė­ne­sių.