Ar­che­o­lo­gi­jos mu­zie­ju­je – uni­ka­lūs XI­II–XIV am­žių žie­dai Lie­tu­vo­je

Žie­dų prie­šis­to­rė

Pa­puo­ša­lai – svar­bi tiek as­me­ni­nio, tiek so­cia­li­nio įvaiz­džio de­ta­lė, tar­nau­jan­ti kaip sa­vi­raiš­kos for­ma, kul­tū­ri­nis ar­te­fak­tas ar di­de­lę iš­lie­ka­mą­ją ver­tę tu­rin­tis sim­bo­lis. Šiais lai­kais ne­ven­gia­ma puoš­tis žie­dais, pa­ka­bu­kais ar se­gė­mis, ku­rių iš­vaiz­da pri­me­na ne­šio­tuo­sius pra­ėju­siais am­žiais. Tam, kad to­kie ga­mi­niai iš­vys­tų die­nos švie­są, į pa­gal­bą at­ke­liau­ja ju­ve­ly­ri­ka. 

Pa­ro­dos ati­da­ry­mo me­tu vy­ku­sio­je pa­skai­to­je ar­che­o­lo­gas-ju­ve­ly­ras E.Ba­bens­kas pa­brė­žė, jog eks­po­zi­ci­jo­je ma­to­mi žie­dai – uni­ka­lūs dir­bi­niai. Po stik­lu pui­kuo­ja­si 18 žie­dų, ras­tų Vil­niu­je ir Ker­na­vė­je bei šių mies­tų apy­lin­kė­se, 12 iš jų ap­tik­ti ka­puo­se. Vie­nas ras­tas Vil­niaus že­mu­ti­nės pi­lies te­ri­to­ri­jo­je, o 5 su­ras­ti kaip at­si­tik­ti­niai ra­di­niai. Spren­džiant iš įka­pių, daik­tų dė­tų mi­ru­sie­siems į ka­pus, tik vie­nas žie­das pri­klau­sė vy­rui. Li­ku­sie­ji ne­šio­ti mo­te­rų. Ke­le­tas žie­dų ras­ti su vi­du­je iš­li­ku­sia or­ga­ni­nės kil­mės teks­ti­le. To­kie at­ve­jai pa­si­tai­ko ga­na re­tai, ka­dan­gi or­ga­ni­ka grei­tai, per ke­lias­de­šimt me­tų po že­me, su­yra. Ta­čiau tin­ka­mos są­ly­gos lei­džia me­džia­gai iš­lik­ti ne­ap­ga­din­tai dau­ge­lį me­tų. Žie­dų at­ve­ju tam įta­kos tu­rė­jo si­dab­ras – tau­ru­sis me­ta­las, ku­ris pui­kiai už­kon­ser­va­vo me­džia­gą ir per 700 me­tų ne­lei­do jai su­nyk­ti. At­li­kus iš­sa­mius ty­ri­mus, ap­ta­ria­mo­ji me­džia­ga pa­si­ro­dė esan­ti la­bai aukš­tos ko­ky­bės li­nas. Jis dė­tas po žie­do aku­te, ku­riai ga­min­ti ne­re­tai nau­do­ti pus­bran­giai ak­me­nys ar bran­gak­me­niai. Vis dėl­to ar­che­o­lo­gas-ju­ve­ly­ras at­ku­ria­mų žie­dų aku­tėms ga­min­ti pa­si­rin­ko stik­lą. Pa­pras­tą, ta­čiau ne pras­tą me­džia­gą. E.Ba­bens­kas sie­kė pa­ro­dy­ti ma­žiau pom­pas­tiš­ką ju­ve­ly­ri­kos pu­sę ir ap­si­ei­ti be bran­gių ak­me­nų, ta­čiau gau­tas re­zul­ta­tas ap­gau­na akį – dir­bi­niai at­ro­do pra­ban­giai bei puoš­niai.

Ko­dėl teks­ti­lė?

Pa­sak E.Ba­bens­ko, da­žy­ta teks­­ti­lė XI­II–XIV a. po stik­li­ne žie­do aku­te dė­ta dėl no­ro su­da­ry­ti įspū­dį, jog dė­vi­mas pa­puo­ša­las pra­ban­gus, puoš­nus.

Spal­vo­tos teks­ti­lės pa­gal­ba ku­ria­mas iš­skir­ti­nu­mo, aukš­to so­cia­li­nio sta­tu­so įspū­dis, ka­dan­gi per stik­lą per­si­švie­čian­ti spal­va tar­si imi­tuo­ja bliz­gų bran­gak­me­nį. Ryš­kes­nių spal­vų ga­mos pui­kiai kon­tras­tuo­ja su si­dab­ri­niu ar pa­auk­suo­tu žie­du su­kur­da­mos akį pri­kaus­tan­čius re­zul­ta­tus. Teks­ti­lė ar­che­o­lo­gų su­ras­tuo­se žie­duo­se ga­lė­jo at­si­ras­ti dar ir dėl prak­ti­nių su­me­ti­mų, pa­vyz­džiui, nu­slėp­ti dar­bo pa­klai­dą. 

Ju­ve­ly­rai, kaip ir dau­ge­lio ki­tų sri­čių at­sto­vai, nė­ra ap­sau­go­ti nuo klai­dų. Tai­gi jei­gu ga­mi­nant pa­puo­ša­lą įsi­vė­lė žie­do aku­tės ar­ba me­ta­li­nio liz­do dy­džio pa­klai­da, or­ga­ni­nė me­džia­ga tar­na­vo tar­si pa­gal­bi­nin­kas pri­lai­kan­tis stik­li­nę aku­tę vie­no­je vie­to­je. Dėl šios prie­žas­ties ne­si­gir­di barš­kė­ji­mo, ku­ris kil­tų stik­lui dau­žan­tis į žie­do sie­ne­les. Vis­gi mi­nė­tų te­ori­jų pa­tvir­ti­ni­mui rei­kė­tų iš­sa­mes­nių ty­ri­mų. 

Pa­sak ar­che­o­lo­go-ju­ve­ly­ro, žie­dai yra uni­ka­lūs ir sa­vo sti­liu­mi, ir ga­my­bos su­dė­tin­gu­mu. Pa­puo­ša­lai pa­ga­min­ti iš la­bai plo­nos si­dab­ri­nės vie­lu­tės ir skar­de­lės. Svar­bi dir­bi­nių kon­struk­ci­nė ypa­ty­bė – tuš­čia­vi­du­riai kor­pu­sai, su­for­muo­ti iš fi­lig­ra­ni­nės per­tva­ros. Fi­lig­ra­ni­niai pa­puo­ša­lai pra­de­da­mi ga­min­ti pa­ruo­šus dar­bo me­džia­gą, t.y. vie­lą su­pjaus­čius smul­kio­mis juos­te­lė­mis. Tuo­met ji su­ka­ma, len­kia­ma, no­rint iš­gau­ti rei­kia­mą dy­dį, for­mą, or­na­men­tą. Ko­ne vi­si eks­po­nuo­ja­mi dir­bi­niai at­kur­ti šia tech­ni­ka uni­ka­lūs, ana­lo­gų ne­tu­rin­tys. Vi­si, iš­sky­rus, vie­ną. Už se­no­sios Lie­tu­vos ri­bų, Nov­go­ro­de, ap­tik­tas žie­das sa­vo kon­struk­ci­ja pri­me­na ir ras­tą­jį Lie­tu­vos te­ri­to­ri­jo­je. Ku­rį gi? Už­su­ki­te į mu­zie­jų su­ži­no­ti ir pa­ma­ty­ti.
 

Ap­lan­ky­ti pa­ro­dą, su­si­pa­žin­ti su žie­dų ga­my­bos pro­ce­su ga­li­te iki bir­že­lio 1 die­nos Ar­che­o­lo­gi­jos mu­zie­ju­je, ad­re­su Jiez­no g. 2, Aly­tus.

Rasa Ab­ra­ma­vi­čiū­tė 
Mu­zie­ji­nin­kė