Kapitonę Kristiną sugundė saldainis iš Daugų padangės

Užsienio aviakompanijoje dirbančiai pilotei Kristinai „Airbus“ keleivinio lėktuvo kapitono kėdėje tenka praleisti ir iki pusšeštos valandos vieno skrydžio metu. Tačiau ji teigia: „Jei paklaustumėte, ar norėčiau daryti kažką kitą, atsakyčiau, kad tikrai ne, man skraidyti nėra nuobodu.“

Pilotę Kristiną Gudaitytę kalbina Aldona Kudzienė.

– Ar apie Jus galiu pasakyti, kad esate įsimylėjusi aviaciją?

– Būtų sunku dirbti neįsimylėjus to, ką darai. Juk daryti tai, ką myli, yra daug lengviau. Sakyčiau, kad esu „sveikai“ įsimylėjusi skrydžius.

– Kiek metų būdama tapote pilote ir kada – kapitone? Kaip tampama kapitonais?

– Studijuoti orlaivių pilotavimą pradėjau baigusi mokyklą. Pirmiesiems skrydžiams pakilau po antro kurso. Skraidžiau vienmotoriais lėktuvais „Cessna 52“ ir „Cessna 172“. Komercinių skrydžių pilote tapau būdama 25-erių, o dar po 6 metų  užėmiau kapitonės poziciją. Kiekviena avialinijų kompanija turi šiek tiek skirtingas vidines taisykles kapitono laipsniui gauti, bet pagrindinis kriterijus – skrydžio valandos. Surinkus tam tikrą kiekį (3000–3500 valandų), turi įveikti atranką, kuri susideda iš kelių etapų: teorinių žinių patikrinimo, situacijos įvertinimo, sprendimo priėmimo. Kapitonas yra atsakingas už visą įgulą ir skrydį, tad svarbios žmogiškosios savybės, kaip pilotas dirba komandoje, komunikuoja su jos nariais. Paskutinis atrankos etapas yra simuliatorius. Tai reiškia, kad yra simuliuojamos įvairios avarinės situacijos ir jų metu instruktorius patikrina visas reikalingas kompetencijas, tokias kaip orlaivio valdymas, procedūrų taikymas, lyderystė, sprendimo priėmimas ir kt. Sėkmingai praėjus atranką, yra skiriamos simuliatoriaus sesijos būsimiems kapitonams bei papildomi skrydžiai, taip vadinamieji „line training flights“. 

– Kada pirmą kartą skridote lėktuvu?

– Esu labai dėkinga tėvams, kad jie 16-ojo gimtadienio proga man padovanojo skrydį ultralengvuoju lėktuvu. Tuomet pirmą kartą galėjau prisiliesti prie vairolazdės. Supratau, kad noriu  ir galiu tapti pilote. Labiausiai prie mano noro prisidėjo žinomas pilotas, lakūnas instruktorius, akrobatinio skraidymo treneris, teisėjas, aviacijos sporto teoretikas a.a. Leonas Jonys. Jo mama gyveno Dauguose, kaip ir mes, tik kitoje gatvėje, o jis sukdavo ratus gimtojoje padangėje. Kartais pro lėktuvo langą išmesdavo saldainių. Labai įstrigo atminty tie vaizdeliai. Su sese bėgdavome į  gatvę mojuoti lakūnui. Turbūt tada ir atėjo mintis: o kodėl negalėčiau aš taip skraidyti?

– Kokiose skrydžių bendrovėse teko dirbti ir kokioje dirbate šiuo metu?

– Gavus licenciją pavyko įsidarbinti „Wizzair“ aviakompanijoje ir iki šiol ten dirbu.

– Ar būna skrydžių, kai visa lėktuvo įgula – vien moterys?

– Kartais būna taip, kad esame vien tik moterys. Tai nesitaiko dažnai, nes moterų piločių procentas vis dar yra gerokai mažesnis. Labai smagu matyti keleivių nuostabą, kad juos skraidins vien tik moterų komanda.

– Ar antrasis pilotas dažnai būna tas pats, ar kiekviename skrydyje vis kitas?

– Mes gauname grafiką mėnesiui ir su kuo skrisime priklauso nuo planavimo, poilsio laikų, atostogų. Šiuo metu „Wizzair“ aviakompanijoje yra virš 40 antrų pilotų, tad kartais būna taip, jog su tuo pačiu kolega skrendu 2–3 dienas iš eilės. O su kai kuriais nesu skridusi nei karto arba vos vieną kartą per metus. 

– Virš kokių šalių labiausia mėgstate skraidyti, kur atsiveria gražiausi vaizdai? 

– Mane visada žavi gamta, kalnai, tai maršrutai, einantys virš Alpių, turintys daug žavesio, ir nesvarbu, ar tai būtų žiema, ar vasara. Graikijos salos yra labai vaizdingos, oro uostas ir užėjimas nusileidimui dažniausiai yra šalia jūros, kalvų, tai man patinka. Iš tiesų kiekvienos šalies peizažai iš lėktuvo atrodo magiškai. 

– Vyrauja toks stereotipas: jeigu esi pilotė, turi būti logiška, konkreti, rimta. O gyvenime kaip? 

– Jūsų išvardintos savybės labai praverčia ir gyvenime, kai reikia priimti kažkokį sprendimą. Tačiau tikrai nesu tik labai rimta, stengiuosi išlaikyti balansą.  

– Ar pilotų kabinoje, kurioje, jei neklystu, kapitono laipsnį turintis pilotas sėdi kairėje pusėje, yra patogu būti kelias valandas? Kiek truko ilgiausias Jūsų skrydis? 

– Taip, kapitonas sėdi kairėje pusėje, antrasis pilotas – dešinėje. Taip pat yra trečia  sėdynė už nugaros, skirta trečiam pilotui, dažniausiai instruktoriui ar saugos pilotui mokymų metu. „Airbus 320“ grupės lėktuvų kabina yra labai ergonomiška, sėdynę galima reguliuoti pagal poreikį, pasidaryti atramą nugarai, taip pat yra atramos kojoms, tad galima šiek tiek sukelti kojas ir taip pailsėti. Kiek laiko orlaivis gali skristi, priklauso nuo kuro kiekio, tad esant standartinei kuro bakų komplektacijai, maksimalus atstumas yra apie 6 tūkst. km. Mano ilgiausias skrydis truko 5 val. 30 min. maršrutu Vilnius–Agadiras (Marokas) bei Milanas–Jedha (Saudo Arabija). 

– Kokiu požiūriu vadovaujatės darbe? 

– Kaip minėjau, tai – komandinis darbas. Mano pagrindinis požiūris yra dirbti kartu su tos dienos įgula taip, kad skrydis būtų atliktas saugiai ir geriausiai, kaip tą dieną galime. Stengiuosi sudaryti pozityvią ir atvirą atmosferą. 

– Kuo vilki pilotės, juk tikriausiai ne suknelėmis? Kokius skrydžio metu avite batelius? Ar yra rekomendacijų, pavyzdžiui, šukuosenai, makiažui?

– Pilotų apranga ir vyrams ar moterims yra praktiškai identiška, tai reiškia, kad dėvime klasikines kelnes, baltus marškinius, švarką. Su sijonu būtų labai nepatogu ir sunku valdyti lėktuvą, nes naudojame ir pedalus, krypties vairus. Vienintelis skirtumas, kad pilotės gali pasirinkti dėvėti kaklaraištį ar skarelę. Žiemos metu galime užsivilkti megztinį ar liemenę, kurie yra uniformos dalis. Batai taip pat klasikinio stiliaus. Griežtų reikalavimų nėra, tik, žinoma, turime atrodyti tvarkingai. 

– Gimėte Dauguose, čia baigėte mokyklą. Kur yra šiandien Jūsų namai? Ar dažnai sugrįžtate į Daugus, kas Jūsų čia laukia?

– Kai kažkas paklausia, iš kur esu, visuomet sakau kad esu iš Daugų, o gyvenu Vilniuje. Su vyru sukūrėme namus Vilniuje, bet Daugai visuomet užims svarbią dalį. Čia yra mano šeima – mama, tėtis, močiutė. Per didžiąsias šventes susitinkame visi su sese ir jos šeima irgi Dauguose. Su mamyte turėjome labai daug įvairių veiklų, ritualų. Mano visi vaikystės prisiminimai susiję su šiuo miesteliu. Stengiuosi grįžti kuo dažniau.

– Pagal statistiką keleivinius lėktuvus pilotuoja mažiau nei 10 procentų dailiosios lyties atstovių. Kaip pareklamuotumėte šią profesiją? Ar daug poezijos pilotės darbe?

– Džiaugiuosi, kad tas procentas šiek tiek didėja, tai rodo, kad...

Visą interviu perskaitysite laikraščio „Alytaus naujienos“ 14039-ame numeryje.

Geriausias ir pats pigiausias būdas laikraštį skaityti, yra jį užsisakyti visiems metams. 

Su pristatymu į namus ar įstaigą 2025-iesiems „Alytaus naujienos“ kainuoja 75 Eur. 

Daugiau apie laikraščio prenumeratą – čia.

© Publikacijų autorystė yra saugoma ℗ Perpublikavimas žiniasklaidoje draudžiamas