Bu­vu­si mo­kyk­la trū­ni­ja, ją sta­čiu­sių­jų ar­ti­mie­ji – biu­ro­kratinėse pin­klė­se

Per­duo­ta bu­vu­siam ko­lū­kiui 

Mi­ros­la­ve daug me­tų  gy­ve­nan­tis Jo­nas Ju­ra­vi­čius, bu­vęs šio kraš­to se­niū­nas, ge­rai ži­no, kaip Pa­rė­čė­nuo­se at­si­ra­do mo­kyk­la: „Iš­trė­mus šio pa­sta­to sa­vi­nin­kus į Si­bi­rą, jis bu­vo per­duo­tas, ži­no­ma, už ačiū, tuo­met šia­me kai­me vei­ku­siam „Nau­jo­sios so­dy­bos“ ko­lū­kiui. Iš­trem­tų žmo­nių gy­ve­na­ma­ja­me na­me bu­vo įkur­ta mo­kyk­la, po kiek lai­ko prie jo pa­sta­ty­tas prie­sta­tas ka­ti­li­nei, rū­bi­nei, ki­no apa­ra­ti­nei. Vie­nu me­tu čia vei­kė ir ko­lū­kio kon­to­ra,  bu­vo ro­do­mi fil­mai. O prie gy­ve­na­mo­jo na­mo pa­sta­ty­tais ūki­niais pa­sta­tais nau­do­jo­si ko­lū­kis.“ 

Tuo­met nie­kas ne­si­do­mė­jo, o dėl su­pran­ta­mų po­li­ti­nių prie­žas­čių net ne­ga­lė­jo do­mė­tis, kas bu­vo ne­at­ly­gin­ti­nai ko­lū­kiui per­duo­tų pa­sta­tų sa­vi­nin­kai, koks jų li­ki­mas. Bu­vo tai  ži­nan­čių­jų, bet ty­lė­ta, nes bi­jo­ta so­vie­ti­nių lai­kų su­si­do­ro­ji­mo.

Ka­da iš­aiš­kė­jo tik­rie­ji sa­vi­nin­kai?

Maž­daug prieš 35-erius me­tus Lie­tu­vo­je  bu­vo pri­im­ti  ati­tin­ka­mi tei­sės ak­tai  dėl že­mės ir pa­sta­tų grą­ži­ni­mo bu­vu­siems sa­vi­nin­kams, taip sie­kiant at­sta­ty­ti is­to­ri­nį tei­sin­gu­mą. 

Da­bar Kau­ne gy­ve­nan­ti, jau gar­baus am­žiaus  Gra­ži­na Ele­na Dauk­šie­nė (Dai­niū­tė) sa­ko ge­rai pri­si­me­nan­ti, kaip su ma­ma, da­bar jau iš­ke­lia­vu­sia į Am­ži­ny­bę, 1989-ai­siais at­vy­ko į Aly­taus ra­jo­no sa­vi­val­dy­bę ir už­pil­dė do­ku­men­tus dėl įsta­ty­miš­kai pri­klau­siu­sių pi­ni­gi­nių kom­pen­sa­ci­jų už tu­rė­tą tur­tą: „Su­ti­ko­me gau­ti kom­pen­sa­ci­ją už pa­im­tus  gy­vu­lius, o gy­ve­na­mą­jį na­mą no­rė­jo­me at­si­im­ti sa­vo nau­do­ji­mui. Taip pa­ra­šė­me juo­du ant bal­to. Bet nie­kas mū­sų pa­reikš­tos va­lios ne­pai­sė, per­ve­dė kom­pen­sa­ci­ją prieš mū­sų va­lią ir už tė­vų tu­rė­tą gy­ve­na­mą­jį na­mą, ku­ria­me tuo me­tu vei­kė mo­kyk­la. Tų pi­ni­gų są­skai­to­je ne­ju­di­no­me, lau­kė­me, ti­kė­jo­mės, kad na­mas vis tiek bus grą­žin­tas na­tū­ra, o mes vals­ty­bei su­grą­žin­si­me kom­pen­sa­ci­ją. Bet pi­ni­gai,  ten gu­lė­da­mi, nu­ver­tė­jo, tė­vo sta­ty­tas na­mas taip ir ne­bu­vo su­grą­žin­tas.“

Bū­tent tuo­met ir pa­aiš­kė­jo, kas yra šio pa­sta­to tik­ra­sis šei­mi­nin­kas. O jis – nu­si­pel­nęs Lie­tu­vai žmo­gus Vy­tau­tas Jo­nas Dai­nius, Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės sa­va­no­ris ir jos kū­rė­jas, ap­do­va­no­tas Vy­čio Kry­žiaus tre­čio­jo laips­nio or­di­nu, spe­cia­liu sa­va­no­rio ir Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės me­da­liu. Jis bu­vo nu­žu­dy­tas so­vie­tų su­ėmi­mo me­tu, o jo žmo­na su vai­kais iš­trem­ta į Si­bi­rą, kur pra­lei­do 14 me­tų ir grį­žo be tei­sės gy­ven­ti di­džiuo­siuose Lie­tu­vos mies­tuo­se.

G.E.Dauk­šie­nės tei­gi­mu, ji bu­vo jau­niau­sia iš tri­jų Dai­nių vai­kų, į Lie­tu­vą su gru­pe lie­tu­vių grį­žo bū­da­ma še­šio­li­kos me­tų, ap­si­gy­ve­no pas tė­vų ar­ti­muo­sius ir sa­vo ini­cia­ty­va ėmė mo­ky­tis, ieš­ko­tis dar­bų, su­kū­rė šei­mą. Šiuo metu ji  iš Dainių vaikų tik viena gyva.

Iš ar­chy­vų gau­ti do­ku­men­tai liu­di­ja, kad jos tė­vas Pa­rė­čė­nuo­se iš privataus asmens tu­rė­jo įsi­gi­jęs 32 hek­ta­rus že­mės ir tro­be­sius. Tai bu­vo 1934-ai­siais. O po ke­le­rių me­tų nu­si­pirk­tas na­mas bu­vo per­sta­ty­tas. Kaip tvir­ti­na Gra­ži­na Ele­na, prak­tiš­kai  tė­vas pa­sta­tė nau­ją na­mą, to­kį, koks da­bar sto­vi, tik be priestato, ir jo ne­pa­vyks­ta su­sig­rą­žin­ti, net prieš sep­ty­nio­li­ka me­tų už­da­rius čia vei­ku­sią mo­kyk­lą.

Iš­aiš­kė­jo įdo­mi de­ta­lė

Kaip G.E.Dauk­šie­nės (Dai­niū­tės) ma­mai bu­vo at­si­skai­ty­ta už jos vy­ro tu­rė­tą tur­tą Pa­rė­čė­nuo­se, liu­di­ja „Aly­taus nau­jie­nų“ gau­tas kon­kre­tus 1989 me­tų spa­lio vi­du­ry­je Aly­taus ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jo­je pri­im­tas raš­tas.

O ja­me nu­ro­do­ma, kad Gra­ži­nos Ele­nos ma­mai sa­vi­val­dy­bė­je vei­ku­si ko­mi­si­ja už kon­fis­kuo­tus gy­vu­lius, in­ven­to­rių, na­mų apy­vo­kos daik­tus nu­spren­dė iš­mo­kė­ti 3 tūkst. rub­lių, o už pa­grin­di­nius tro­be­sius, ku­riais nau­do­ja­si „liau­dies švie­ti­mo sky­rius“, – 5 tūkst. 523 rub­lius. To­kios su­mos tuo­met  bu­vo mo­ka­mos be­veik vi­siems bu­vu­siems trem­ti­niams ar jų ar­ti­mie­siems už kon­fis­kuo­tą tur­tą. 

Šia­me raš­te iš tie­sų yra G.E.Dauk­šie­nės (Da­iniū­tės) ma­ma raš­tu bu­vo pa­ra­šiu­si, kad gy­ve­na­mą­jį na­mą no­ri at­gau­ti nau­do­tis, o ne gau­ti kom­pen­sa­ci­ją.

Įdo­miau­sia, kad šia­me raš­te nė­ra pa­ties ko­mi­si­jos pir­mi­nin­ko pa­ra­šo, be ku­rio raš­tas ne­tu­rė­tų bū­ti ga­lio­jan­tis.  Bent jau šiuo me­tu taip tu­rė­tų bū­ti. Tad iš­ky­la klau­si­mas, ar Pa­rė­čė­nų mo­kyk­los pa­sta­to sa­vi­nin­ko ar­ti­mie­siems tei­sė­tai bu­vo iš­mo­kė­tos kom­pen­sa­ci­jos. Juk ne tik kad ne­su­tik­ta su kom­pen­sa­ci­ja už gy­ve­na­mą­jį na­mą, bet ir kom­pen­sa­ci­jos iš­mo­kė­tos, va­do­vau­jan­tis ko­mi­si­jos pir­mi­nin­ko ne­pa­si­ra­šy­tu raš­tu, o tiks­liau – ak­tu dėl kon­fis­kuo­to tur­to ver­tės grą­ži­ni­mo.
Pa­si­ro­do, kad ko­mi­si­jos dar­be da­ly­va­vo ir tuo­me­tis Vals­ty­bės sau­gu­mo ko­mi­te­to Aly­taus sky­riaus va­do­vas. Pas­ta­ra­sis fak­tas pa­tvir­ti­na, jog tur­to grą­ži­ni­mas bu­vu­siems trem­ti­niams ir už tai ski­ria­mos kom­pen­sa­ci­jos bu­vo ver­ti­na­ma ne tik sa­vi­val­dy­bės dar­buo­to­jų, bet ir sau­gu­mie­čių. Net ir Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės at­kū­ri­mo prieš­auš­ry­je sau­gu­mas ak­ty­viai da­ly­va­vo, spren­džiant klau­si­mus, su­si­ju­sius su bu­vu­siais trem­ti­niais. 

„Bai­su va­žiuo­ti ir pa­ma­ty­ti“

Gra­ži­na Ele­na tė­vo sta­ty­tą na­mą Pa­rė­čė­nuo­se ma­tė dar tuo­met, kai vei­kė mo­kyk­la. „Mes tik­rai su­prato­me, kad ne­ga­li­ma už­da­ry­ti vei­kian­čios mo­kyk­los ir jos pa­sta­tą grą­žin­ti sa­vi­nin­kams. Bet kai ji bu­vo už­da­ry­ta ir aš ne kar­tą krei­piau­si į ra­jo­no va­do­vus dėl su­grą­ži­ni­mo, nes kom­pen­sa­ci­ja bu­vo per­ves­ta prieš ma­mos va­lią, vis su­lauk­da­vau at­sa­ky­mų, kad tai ne­įma­no­ma. Su ma­ni­mi ra­jo­no val­džia tie­siog ne­no­rė­jo ben­drau­ti, ne­pri­im­da­vo. Net ne­bu­vo re­a­guo­ta į ma­no pra­šy­mą prie mo­kyk­los pri­tvir­tin­ti kaž­ko­kią at­mi­ni­mo len­te­lę tė­vui. Jis bu­vo ne bet koks, bet Lie­tu­vai nu­si­pel­nęs žmo­gus“, – pri­si­mi­nė mo­te­ris.

Bu­vęs Aly­taus ra­jo­no me­ras Al­gir­das Vrub­liaus­kas „Aly­taus nau­jie­noms“ yra sa­kęs, kad nė­ra įsta­ty­mų su­grą­žin­ti mi­nė­tos mo­kyk­los pa­sta­tą sa­vi­nin­kams, tuo la­biau, jog jiems už tai vals­ty­bė yra ap­mo­kė­ju­si.

To­kios bu­vu­sio ra­jo­no va­do­vo min­tys ge­rai ži­no­mos pa­sta­to sa­vi­nin­ko duk­rai, ku­ri vis dar ti­ki, jog mo­ra­li­nė, o gal kaž­kiek ir ma­te­ria­li­nė skriau­da, ga­li bū­ti  kom­pen­suo­ta pa­čios ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ini­cia­ty­va. „Ži­nau, kad ma­no tė­vo sta­ty­tas na­mas, ku­ria­me vei­kė mo­kyk­la, da­bar yra ap­leis­tas. Bai­su va­žiuo­ti ir pa­ma­ty­ti. Ra­jo­no val­džia pa­si­kei­tė, gal pa­si­kei­tė ir po­žiū­ris į mus“, – sa­ko Gra­ži­na Ele­na.

Daugiau sužinokite skaitydami laikraščio „Alytaus naujienos“ 14019-ąjį numerį.

© Laikraščio „Alytaus naujienos“ publikacijų autorystė yra saugoma

℗ Teksto perpublikavimas žiniasklaidos priemonėse draudžiamas*

* Išskyrus atvejus, kai sudaroma raštiška sutartis. Kreiptis el. p. redakcija@alytausnaujienos.lt

„Alytaus naujienų“ laikraščio projekto „Viešojo intereso periskopas“ 

(VIP) publikacija. Projektą iš dalies remia VšĮ „Medijų rėmimo fondas“.

Daugiau skaitykite www.alytausnaujienos.lt/vip